Sutvirtinimas

SUTVIRTINIMAS yra sakramentas, kuris atbaigia Krikšto malonę ir per kurį gauname Šventosios Dvasios dovaną. Žmogus, savo noru apsisprendęs gyventi Dievo vaiko gyvenimą, prašantis rankų uždėjimu ir Krizmos patepimu suteikti jam Dievo Dvasią, įgauna jėgų liudyti Dievo meilę ir galybę žodžiais bei veiksmais. Jis tampa visateisiu ir atsakingu Katalikų Bažnyčios nariu.
(Plačiau: KBK 1285–1315; Youcat 203–205)

Kas gali būti sutvirtintas ir ko reikalaujama iš sutvirtinamojo?

 

Šį sakramentą vienintelį kartą priima kiekvienas jau pakrikštytas, 15 metų sulaukęs, dar nesutvirtintas asmuo, kuris pats, niekieno neverčiamas, tam apsisprendžia, tinkamai pasiruošia ir nori gyventi pagal Katalikų Bažnyčios
mokymą bei stengiasi aktyviai įsijungti į tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą.
Norintys priimti Sutvirtinimo sakramentą, privalo dalyvauti pasirengimo programoje, trunkančioje visus mokslo metus. Registracija vyksta rugsėjo mėnesį bažnyčios zakristijoje (kreiptis į budintį kunigą).

 

• Sutvirtinamasis turi pritarti Katalikų Bažnyčios mokymui (su kuriuo tinkamai susipažįsta pasirengimo kursų metu).
• Sutvirtinimo metu gaunama Šventoji Dvasia, todėl ją reikia priimti tyra širdimi – prieš priimant sakramentą atliekama išpažintis.
• Pasirenkamas kurio nors šventojo vardas – tai ženklas, jog krikščionis tikėjimo kelionėje nėra vienas, bet asmeniškai palydimas tų, kurie jau regi Dievo veidą amžinybėje.
• Asmuo, besiruošiantis priimti Sutvirtinimo sakramentą, privalo pateikti dokumentą, paliudijantį krikšto faktą ir pasirenka Sutvirtinimo tėvą arba motiną. (Plačiau: KBK 1306–1311, 1319; Youcat 206)

Sutvirtinimo tėvai

 

Sutvirtinimo tėvu ar motina gali būti tik pakrikštytas, Sutvirtinimo, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priėmęs brandaus tikėjimo žmogus, gyvenantis pareigingo krikščionio gyvenimą. Šis asmuo turi būti autoritetas tam, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą. Sutvirtinimo tėvas ar motina, kaip vyresnysis brolis ar sesuo, krikščionį atveda ir pristato vyskupui, savo malda ir dėmesiu padeda ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Tam, kad būtų išreikštas glaudesnis Krikšto ir Sutvirtinimo ryšys, pageidaujama Sutvirtinimo tėvu ar motina kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, tai jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms
pareigoms atlikti; toks asmuo privalo būti amžiumi vyresnis už sutvirtinamąjį. Gimdytojai negali būti savo vaiko sutvirtinimo tėvu ar motina. Pažymėtina, kad Sutvirtinimo sakramentas reikalingas norint susituokti. Kanonų teisės kodekso, kuriuo vadovaujasi Katalikų Bažnyčia, 1065 kan. §1 nuostata nurodo: „Katalikai, dar nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, turi jį priimti prieš sudarydami santuoką, jei tai įmanoma padaryti be didelio nepatogumo”. Išimtiniais atvejais sužadėtiniams leidimą priimti Sutvirtinimo sakramentą po santuokos klebono teikimu gali duoti tik vietos ordinaras (vyskupas). Sutvirtinimo sakramentu gaunamos Šventosios Dvasios dovanos – didi Dievo malonė ir pagalba santuokoje, kuomet du žmonės kuria šeimą – mažą katalikišką bendruomenę, namų Bažnyčią.

(Plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-05-03-kodel-norint-susituokti-reikalingas-sutvirtinimosakramentas/ 169743 ) Sutvirtinimo sakramentas reikalingas ketinant tapti krikštatėviu (krikštamote). Sutvirtinimo sakramentas yra žingsnis į subrendusio žmogaus tikėjimo gyvenimą. Tik brandus asmuo gali tapti kito žmogaus globėju dvasiniame kelyje. Sutvirtinimo sakramentu žmogus gauna ne tik ypatingų jėgų, bet ir pareigą dalytis tikėjimu,  liudyti Dievo meilę ir galybę žodžiais bei veiksmais. Šis kilnus uždavinys gali būti išpildytas krikštatėvių ir krikštavaikio santykyje.