Santuoka

SANTUOKOS SAKRAMENTAS – tai Dievo ir Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos krikščioniškai ugdyti. Kunigas (arba diakonas) visos Bažnyčios vardu meldžia Dievo palaiminimo sutuoktinių porai, o liudininkų dalyvavimas parodo, kad jungtuvės vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras bei svarbus bendruomeninio gyvenimo įvykis. Per šį sakramentą reiškiasi Šventoji Dvasia, kad kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, taip ir krikščionys sutuoktiniai abipusiu atsidavimu, tvirta meile, trykštančia iš dieviškosios meilės šaltinio, savo santuoką stiprintų ir brandintų, jungdami, kas dieviška ir kas žmogiška, sėkmėje ir negandose, būdami kūnu ir dvasia vienas kitam ištikimi. (Plačiau: KBK 1625–1631; Youcat 261; Santuokos sakramento svarba ir kilnumas, in: Santuokos sakramentas,
LVK leidinys, Vilnius, 1997) „Krikščionys myli ne kitaip, negu kiti žmonės, tačiau jie turi daugiau pagalbos“

Esminiai Santuokos sakramento (krikščioniškų jungtuvių) bruožai:

 

(1) Laisvas sutikimas – santuoka įvyksta tik tada, kai vyras ir moteris tuokiasi laisva valia, be baimės ir prievartos.
(2) Nuostata, kad santuoka yra neišardoma visą gyvenimą. Santuokos vienumo ir neišardomumo reikalavimas pirmiausia nukreiptas prieš poligamiją, kurią krikščionybė laiko pagrindiniu meilės ir žmogaus teisių pažeidimu; jis orientuojamas ir prieš tai, kas gali būti pavadinta sekos poligamija: vienas po kito neįpareigojantys meilės ryšiai, kurie nenuveda prie vieno, didžio, neatšaukiamo „Taip“. Santuokinės ištikimybės reikalavimas numato pasiryžimą per visą gyvenimą išlaikyti santuokinį ryšį, kuris daro negalimus nesantuokinius meilės ryšius. Pats Jėzus, atsižvelgdamas į pirminę Kūrėjo valią, aiškiai pasakė, kad santuoka yra neišardoma: „Ką tad Dievas sujungė,
žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).
(3) Noras turėti vaikų. Tikroji meilė neužsisklendžia sutuoktiniuose, meilė išsiskleidžia vaikais. Kiekviena santuoka turi būti atvira palikuoniams, kiek tai leidžia krikščionių poros ekonominės, socialinės bei sveikatos sąlygos.
Sutuoktiniai, negalintys susilaukti vaikų, gali pasinaudoti ta medicinos pagalba, kuri nepažeidžia asmens orumo, gimsiančio kūdikio teisių ir Santuokos sakramento šventumo. Vaikų nesusilaukusios poros pašauktos kitais būdais būti vaisingos: įvaikinimu, globa, atitinkamu socialiniu darbu ir pan.
(4) Siekimas partnerio gerovės. Tai neatsiejama nuo meilės esmės – priimti kitą žmogų taip besąlygiškai ir nuoširdžiai, kaip priimame save. Gražiausia pasaulyje yra vyro ir moters meilė, kai du žmonės visam laikui vienas
kitam save dovanoja. Žmogaus meilė visada yra atvaizdas Dievo Meilės, į kurią sutelpa viso pasaulio meilė. Meilė turi ženklinti visą žmogaus gyvenimą, tačiau ypač giliai ir ryškiai ji įgyvendinama santuokinėje vyro ir moters meilėje, kai jie tampa „vienu kūnu“ (Pr 2, 24; Mt 19, 6). (Plačiau: KBK 1601–1605, 1612–1617, 1644–1654, 1661, 1664, 1822–1829, 1844, 2346, 2353, 2360–2369,
2373–2379, 2382–2384, 2397–2399; Youcat 260, 262–263, 309, 402, 416, 418–422, 424) Šiandien ypatingai svarbu vengti santuoką painioti su kitomis silpna meile pagrįstomis ryšių formomis. Tik absoliučios ir neatšaukiamos vyro ir žmonos meilės uola gali būti pamatas tokios visuomenės, kuri būtų visų
žmonių namai ir pastogė. Anot kai kurių žmonių, santuoka yra tik skubotas turto, perspektyvų ir gerų sumanymų sujungimas viešai duodant neišpildomus pažadus. Tačiau krikščioniška santuoka nėra sukčiavimas ar apgavystė,
o didžiausia dovana, kurią Dievas suteikia dviem vienas kitą mylintiems žmonėms. Dievas pats sujungia juos taip giliai, kaip žmogiškoms jėgoms nėra įmanoma. Per bažnytines jungtuves į vyro ir žmonos sąjungą įžengia Kristus
ir dosniai apdovanoja sutuoktinius malonėmis ir dovanomis. Jis yra Meilė jaunavedžių meilėje. Jo galia pasilieka, net jei mylinčiųjų jėga, atrodo, nyksta. Todėl santuokos sakramentas anaiptol nėra popieriaus lapas. Nors šiandien
daugelis nieko bloga nemato neįsipareigojančių ikisantuokinių ir nesantuokinių intymių santykių praktikoje, Bažnyčia kviečia aiškiai ir energingai pasipriešinti šiam visuomenės spaudimui. (Plačiau: KBK 2390–2391; Youcat 425; Benediktas XVI, Kalba Šv. Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų instituto nariams, 2006-05-11) „Jei žmogus tikisi ko nors sau arba pasilieka galimybę pakeisti sprendimą ateityje, vadinasi, jis neatsiduoda
visiškaiׅ“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis paraginimas „Familiaris Consortio“).

 

Sužadėtiniams, nusprendusiems bažnyčioje priimti Santuokos sakramentą, būtina žinoti:

 

• Norintys susituokti katalikai turi būti priėmę Sutvirtinimo sakramentą. Kanonų teisės kodekso, kuriuo vadovaujasi Katalikų Bažnyčia, 1065 kan. §1 nuostata nurodo: „Katalikai, dar nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, turi jį priimti prieš sudarydami santuoką, jei tai įmanoma padaryti be didelio nepatogumo“. Išimtiniais atvejais sužadėtiniams leidimą priimti Sutvirtinimo sakramentą po santuokos klebono teikimu gali duoti tik vietos ordinaras (vyskupas). Sutvirtinimo sakramentu gaunamos Šventosios Dvasios dovanos – didi Dievo malonė ir pagalba santuokoje, kuomet du žmonės kuria šeimą – mažą katalikišką bendruomenę, namų Bažnyčią. (Plačiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-05-03-kodel-norint-susituokti-reikalingas-sutvirtinimosakramentas/
169743 )
• Sužadėtiniai dėl Santuokos sakramento asmeniškai kreipiasi į zakristijoje budintį kunigą ne vėliau kaip penki mėnesiai iki numatytos santuokos datos.

 

Per šį laiką reikės:

􀀀 Lankyti sužadėtinių pasirengimo Santuokos sakramentui kursus.
􀀀 Pristatyti Krikšto pažymą, išduodamą parapijoje, kurioje asmuo krikštytas.
􀀀 Pristatyti laisvos būklės (laisvo stovio) liudijimą, išduodamą parapijoje, kurioje asmuo krikštytas (dokumentą pasirašo ketinančio susituokti asmens tėvai (globėjai), paliudydami, jog sužadėtinis(-ė) nėra anksčiau sudaręs(- iusi) santuokos).
􀀀 Turėti savo parapijos klebono leidimą tuoktis už parapijos ribų (tuokiantis ne savoje parapijoje)
􀀀 Aptarti su kunigu visas jungtuvių detales bei pateikti kitus būtinus dokumentus, kurių reikiamybė gali kaskart varijuoti priklausomai nuo konkrečios sužadėtinių situacijos.
• Prieš priimant Santuokos sakramentą dera atlikti išpažintį. Kurdamas šeimą, t.y. pradėdamas naują gyvenimo etapą, žmogus per Atgailos sakramentą labiau atsiveria Dievo malonei. Jei katalikas(-ė) nori tuoktis su nekatalike(-u) krikščione(-iu), jungtuvėms reikia gauti Bažnyčios leidimą. Vadinamoji mišri santuoka (tarp katalikų ir pakrikštytų nekatalikų) reikalauja iš abiejų sutuoktinių ypatingos ištikimybės Kristui, kad dar neįveiktas krikščionių suskilimas nesireikštų jų mažojoje bendruomenėje, gal net priversdamas atsisakyti religinės praktikos. Katalikų Bažnyčia, jausdama atsakomybę už tikinčiuosius, nustatė kliūtį skirtingų religijų santuokai, mat katalikui(-
ei) sudarius santuoką ir gyvenant joje su kitos religijos išpažinėja(-u), gali kilti sunkumų dėl jo(s) ir būsimų vaikų tikėjimo. Skirtingų religijų išpažinėjų santuoka tik tuomet galioja, jei prieš ją sudarant gaunama speciali dispensa.
Tokia santuoka nėra sakramentinė. (Plačiau: KBK 1633–1637; Youcat 267–268)