Ligonių patepimas nėra magiškas gydymo veiksmas. Šio sakramento padarinys yra Šventosios Dvasios malonė, kurios patepimas apvalo nuo nuodėmių, jei jų dar būtų likę. Patepimas pakelia ir sustiprina ligonio sielą, sužadina didelį pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kurio pastiprintas ligonis geriau ištveria ligos sunkumus ir nepatogumus. Sunkiai sergančiam žmogui būtina ypatinga Dievo malonė, kad jis, baimės slegiamas, nenusimintų, nepasiduotų pagundoms ir nenusiviltų tikėjimu. Todėl Kristus ligos nukamuotus ir kenčiančius savo tikinčiuosius saugo Patepimo sakramentu kaip geriausia priemone. (Šaltinis: Popiežius Paulius VI, Apaštalinė konstitucija apie Ligonių patepimo sakramentą, Duota Romoje, prie šventojo Petro, 1972 m. lapkričio 30 d.)
Tikėjimas ir liga
Žmonių skausmai ir ligos visuomet buvo laikomi didžiausiais jų gyvenimo išbandymais. Išpažįstantys krikščionišką tikėjimą jaučia ir išgyvena tą patį. Tačiau tikėjimo šviesa padeda jiems giliau suprasti kančios slėpinį ir lengviau iškęsti skausmus. Iš Kristaus pasakytų žodžių tikintieji supranta, ką liga reiškia jų ir pasaulio gerovei bei kokią vertę ji gali turėti. Jie žino, kad juos, sergančius, myli Kristus, kuris savo gyvenime daug ligonių buvo aplankęs ir išgydęs.
Kam teikiamas ligonių patepimo sakramentas?
Ligonių patepimo sakramentą gali priimti kiekvienas tikintysis, kai pablogėja jo sveikata. Ligos sunkumui nustatyti pakanka protingai ir tinkamai ją įvertinti, o jei reikia, galima pasitarti ir su gydytoju. Ligonių patepimas nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Ligonių patepimą galima priimti ne vieną kartą gyvenime. Šį sakramentą galima pakartoti, jei ligonis po patepimo buvo pasveikęs ir vėl susirgo, arba, jei sergant ta pačia liga,
jo sveikata pablogėjo. Visuomet galima priimti ligonių patepimą prieš sudėtingesnę operaciją, o vyresni asmenys ypatingai kviečiami šį sakramentą priimti, kai jų sveikata ir jėgos silpsta dėl senyvo amžiaus.
Aplinkinių asmenų svarba ir pareigos
Ligonio artimieji, gydytojai bei slaugytojai turi būti rūpestingi savo veikloje, pasitarnaudami sergančiųjų būklės palengvinimui. Svarbu, jog kasdienė pagalba kūno reikaluose žengtų drauge su dvasine parama: ligonio aplinkos žmonės turi stiprinti sergantįjį tikėjimo žodžiais ir bendruomenine malda. Pablogėjus ligonio sveikatai, artimieji bei slaugytojai turi iš anksto susitarti su parapijoje dirbančiu kunigu dėl Ligonių patepimo, o ligonį taktiškai paruošti
tinkamu laiku priimti sakramentus. Daugelis žmonių bijo šio sakramento ir atidėlioja jį iki paskutinės akimirkos, manydami, kad jis yra mirties ženklas. Lydėdamas ligonį krikščionis turėtų jį nuraminti, išvaduoti iš tos nepagrįstos
baimės. Kalbantis su sergančiuoju dera pabrėžti tikėjimo, vilties, paguodos ir ramybės aspektus, – juk sunkią akimirką nieko nėra svarbiau, nei nedelsiant glaustis prie nugalėjusio mirtį Gelbėtojo Jėzaus, kuris veikia sakramentuose. O su kunigu aptariamos visos, kiek tai yra įmanoma, ligonio būklės detalės: ar turi sąmonę, ar geba kalbėti, ar gali valgyti (nuryti) ir pan.
(Plačiau: KBK 1506–1511, 1514–1515, 1520–1523, 1528–1529, 1532; Youcat 242–245) Dėl ligonių patepimo sakramento reikia iš anksto tartis su zakristijoje budinčiu kunigu Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje dirbantys kunigai teikia ligonių patepimo sakramentą šioje parapijoje gyvenantiems ligoniams, kai jie to prašo arba pageidaujant jų artimiesiems. Ligoninėse besigydantys asmenys arba jų artimieji raginami pirmiausia kreiptis į ligoninėje dirbantį kunigą – kapelioną. Namuose laukiant kunigo, kuris sergančiam Jūsų šeimos nariui suteiks Ligonių patepimo sakramentą, reikia pasiruošti:
• stalą užtiesti balta staltiese;
• ant stalo pastatyti kryžių ir uždegti dvi žvakes;
• paruošti stiklinę vandens bei valg. šaukštą (nes jeigu ligoniui sunku nuryti Šv. Komuniją, galima duoti truputį atsigerti);
• ant lėkštelės padėti gabalėlį vatos.
Ligonių patepimą teikia tik kunigo šventimus turintis dvasininkas. Sakramento malonė atskleidžiama ir suteikiama šiais regimais ženklais:
Malda, kuria ligonis pavedamas kenčiančiam ir visas ligas nugalėjusiam Dievui. Rankų uždėjimas – Šventosios Dvasios galios perdavimo, pastiprinimo ženklas. Patepimas pašventintu aliejumi, kuris sustiprina Krikštu pateptą tikintįjį kovoje su liga, skausmu, išbandymais; taip pat tai primena išrinkimą, paskyrimą būti Dievo karalystės dalyviu.
