Kiti patarnavimai

Laidotuvės

 

LAIDOTUVĖS yra krikščionių bendruomenės patarnavimas savo mirusiajam. Laidotuvių apeigomis Bažnyčia ne tik paveda mirusius Dievui, bet ir stiprina savo vaikų viltį, skelbdama tikėjimą būsimuoju pakrikštytųjų prisikėlimu
su prisikėlusiu Kristumi. Bažnyčia už mirusiuosius celebruoja Eucharistiją (šv. Mišias) – Kristaus velykinę Auką ir meldžiasi už juos, kad, taip visiems Kristaus kūno nariams bendraujant, mirusieji sulauktų dvasinės pagalbos, o
kiti – viltingos paguodos. (Plačiau: KBK 1686–1690; Youcat 278; Šventoji Dievo Garbinimo kongregacija, dekretas dėl Laidotuvių apeigų,
1969 m.). Šermenis reikia suprasti ne kaip mirusiojo kūno garbinimą, o kaip krikščionių bendruomenės paskutinį atsisveikinimą su savo nariu prieš jo kūno palaidojimą. Mirusiųjų kūnui, kaip Šventosios Dvasios buveinei, tinka parodyti pagarbą, tačiau atsisakius tuščio iškilmingumo. Šermenyse krikščionys teguodžia vieni kitus Dievo Žodžiu, teliudija tikėjimą amžinuoju gyvenimu, tesimeldžia už mirusiuosius, kad jų sielos būtų nuskaistintos, kad su šventaisiais ir išrinktaisiais būtų paimti į dangų. Nors mirtyje visada esama tam tikro išsiskyrimo, krikščionys, būdami viena Kristuje kaip jo kūno nariai, net pačios mirties niekada negali būti išskirti. (Plačiau: Laidotuvių apeigos, LVK leidinys, Vilnius, 2004)

Krikščionys su mirusiojo kūnu elgiasi pagarbiai ir meiliai, žinodami, kad Dievas ir kūną pašaukė prisikelti iš numirusių. Krikščioniškoji mirties kultūra suponuoja, kad mirusysis oriai laidojamas žemėje, jo kapas puošiamas ir
prižiūrimas. Šiandien Bažnyčia leidžia ir kitas laidojimo formas (pavyzdžiui, kremaciją), tačiau labiau vertina paprotį laidoti kūną, kaip ir pats Viešpats norėjo būti palaidotas. Tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų
sudegintas, gali būti palaidoti krikščioniškomis laidotuvių apeigomis, jei tokio jų pasirinkimo nelėmė motyvai, priešingi krikščioniškam tikėjimui.
(Plačiau: KBK 2300–2301; Youcat 394; Laidotuvių apeigos, LVK leidinys, Vilnius, 2004)
Bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tiems, kurie gyvendami tikėjo Jėzumi Kristumi, pagal galimybes praktikavo Katalikų Bažnyčios skelbiamą tikėjimą arba parodė aiškių atgailos ženklų. Gerbiant iškeliavusiųjų atminimą, artimiesiems nereikėtų elgtis prieš mirusiųjų valią, nedaryti to, ko šie nenorėjo
būdami gyvi.

 

DĖL LAIDOTUVIŲ APEIGŲ PRAŠOME KREIPTIS Į KUNIGĄ PARAPIJOS, KURIOJE GYVENO VELIONIS.

 

Mirusiojo artimieji su kunigu sutaria dėl:

• Šv. Mišių, kurios yra pati svarbiausia malda už mirusįjį. Šv. Mišiose kviečiami aktyviai dalyvauti ir drauge melstis visi mirusiojo giminaičiai, artimieji, draugai, bendradarbiai ir kaimynai. Prieš šv. Mišias visi susirinkusieji raginami atlikti išpažintį, jog galėtų priimti Šventąją Komuniją.
• Atsisveikinimo apeigų, atliekamų šarvojimo vietoje. Prieš išlydint mirusįjį į kapines, kunigas šarvojimo vietoje kviečia visus jungtis į bendrą maldą.
• Kapo pašventinimo bei laidotuvių apeigų kapinėse.
Kunigas taip pat padaro įrašą Bažnyčios mirties metrikų knygoje (vad. Laidotuvių knygoje), todėl kreipiantis į kunigą reikia turėti mirties liudijimą bei žinoti velionio tėvo vardą ir pavardę bei motinos vardą ir mergautinę
pavardę.

 

 

Sakramentalijos

 

SAKRAMENTALIJOS – tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kuriems žmogaus gyvenimo
būviams, labai įvairioms krikščioniškojo gyvenimo aplinkybėms, taip pat žmogaus naudojamiems daiktams pašventinti. Sakramentalija – tai malda, dažnai lydima tam tikro ženklo: rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo,
pašlakstymo švęstu vandeniu. (Plačiau: KBK 1667–1672, 1677–1678)
Materialūs ženklai ir simboliai (ypatingi gestai, kalba, veiksmai) padeda (at)pažinti ir suvokti dvasinį pasaulį; juslėmis suvokiama tikrovė gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą. Dievas kalba žmogui per regimus
kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Kristaus ir Bažnyčios įsteigtieji ženklai ir simboliai nėra tik tipai ar įvaizdžiai, – jie mūsų gyvenime, mūsų šiandieniame pasaulyje įgyvendina Kristaus pelnytą Išganymą. (Plačiau: KBK 1084, 1145–1152; Youcat 174, 181)

Palaiminimas, pašventinimas

 

LAIMINIMAS – tai malda, kuria šaukiamės Dievo palaiminimo. Vien tik Dievas siunčia mums palaiminimą. Jo gerumas, Jo artumas, Jo gailestingumas – tai ir yra palaiminimas. Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos
gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio
laiminimo šaltinis. Bažnyčia laimina šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą. Įvairaus pobūdžio palaiminimams vadovauti patikėta įšventintajam tarnautojui – vyskupui, kunigui, diakonui. Katalikų dvasininkas, savo tarnystės galia, laimina Jėzaus vardu ir Bažnyčios pavedimu. Jo laiminimo malda-prašymas turi ypatingo veiksmingumo dėl dvasininko Šventimų ir visos Bažnyčios maldos galios. (Plačiau: KBK 2626–2627; Youcat 484)

 

Daiktų pašventinimas

 

PALAIMINIMAS DAIKTAMS – tai, visų pirma, padėkos ir šlovės Dievui išraiška už vieną ar kitą medžiaginį dalyką. Palaiminimu daiktai pavedami Dievui, pašvenčiami Jo garbei, todėl šis aktas dažnai sinonimiškai vadinamas
pašventinimu. Pašventinimu ugdomas pamaldumas, šaukiamasi pagalbos vis labiau atsiverti Dievui ir pažymima, jog kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventumą ir Dievo
garbinimą. Be to, tai tikinčiųjų pastanga malda apimti visas gyvenimo sritis ir saugotis nuo piktojo įtakos. Palaiminimai ir pašventinimai teikiami daiktams, kurie glaudžiai susiję su krikščionių gyvenimu. Bažnyčioje įprastai
šventinami religinio turinio paveikslai, kryžiai, Dievo globą bei šventųjų užtarimą primenantys medalikėliai, rožiniai, maldaknygės, žvakės ir pan. Norinčius ką nors palaiminti, pašventinti kviečiame kreiptis į bažnyčios zakristijoje budintį kunigą.

 

Namų palaiminimas

 

Lk 10, 5–6: Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“. Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. (plg. Mt 10, 12–13) Sekdami bibliniu paraginimu, parapijos kunigai mielai lanko ir laimina parapijos teritorijoje gyvenančių tikinčiųjų namus. Pašventinimo malda kunigas prašo Dievą saugoti namus nuo nelaimių ir piktosios dvasios įtakų. Drauge tai yra proga kunigui geriau pažinti parapijiečius, o parapijiečiams – kunigą, daugiau pabendrauti ir pasidalinti
džiaugsmais bei rūpesčiais. Rengiantis namų palaiminimui, pagrindiniame namų kambaryje reikia paruošti kryžių, uždegti žvakę, pakviesti visus šeimos narius į bendrą maldą. Be to, kviečiant kunigą į namus, galima pakalbinti ir
savo kaimynus, ar jie nenorėtų, kad kunigas aplankytų bei palaimintų taip pat ir jų namus. Norinčius pasikviesti kunigą į savo namus kviečiame kreiptis į bažnyčios zakristijoje budintį kunigą.