Krikščionys su mirusiojo kūnu elgiasi pagarbiai ir meiliai, žinodami, kad Dievas ir kūną pašaukė prisikelti iš numirusių. Krikščioniškoji mirties kultūra suponuoja, kad mirusysis oriai laidojamas žemėje, jo kapas puošiamas ir
prižiūrimas. Šiandien Bažnyčia leidžia ir kitas laidojimo formas (pavyzdžiui, kremaciją), tačiau labiau vertina paprotį laidoti kūną, kaip ir pats Viešpats norėjo būti palaidotas. Tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų
sudegintas, gali būti palaidoti krikščioniškomis laidotuvių apeigomis, jei tokio jų pasirinkimo nelėmė motyvai, priešingi krikščioniškam tikėjimui.
(Plačiau: KBK 2300–2301; Youcat 394; Laidotuvių apeigos, LVK leidinys, Vilnius, 2004)
Bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tiems, kurie gyvendami tikėjo Jėzumi Kristumi, pagal galimybes praktikavo Katalikų Bažnyčios skelbiamą tikėjimą arba parodė aiškių atgailos ženklų. Gerbiant iškeliavusiųjų atminimą, artimiesiems nereikėtų elgtis prieš mirusiųjų valią, nedaryti to, ko šie nenorėjo
būdami gyvi.

DĖL LAIDOTUVIŲ APEIGŲ PRAŠOME KREIPTIS Į KUNIGĄ PARAPIJOS, KURIOJE GYVENO VELIONIS.

Mirusiojo artimieji su kunigu sutaria dėl:

• Šv. Mišių, kurios yra pati svarbiausia malda už mirusįjį. Šv. Mišiose kviečiami aktyviai dalyvauti ir drauge melstis visi mirusiojo giminaičiai, artimieji, draugai, bendradarbiai ir kaimynai. Prieš šv. Mišias visi susirinkusieji raginami atlikti išpažintį, jog galėtų priimti Šventąją Komuniją.
• Atsisveikinimo apeigų, atliekamų šarvojimo vietoje. Prieš išlydint mirusįjį į kapines, kunigas šarvojimo vietoje kviečia visus jungtis į bendrą maldą.
• Kapo pašventinimo bei laidotuvių apeigų kapinėse.
Kunigas taip pat padaro įrašą Bažnyčios mirties metrikų knygoje (vad. Laidotuvių knygoje), todėl kreipiantis į kunigą reikia turėti mirties liudijimą bei žinoti velionio tėvo vardą ir pavardę bei motinos vardą ir mergautinę
pavardę.

Palaiminimas, pašventinimas

LAIMINIMAS – tai malda, kuria šaukiamės Dievo palaiminimo. Vien tik Dievas siunčia mums palaiminimą. Jo gerumas, Jo artumas, Jo gailestingumas – tai ir yra palaiminimas. Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos
gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio
laiminimo šaltinis. Bažnyčia laimina šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą. Įvairaus pobūdžio palaiminimams vadovauti patikėta įšventintajam tarnautojui – vyskupui, kunigui, diakonui. Katalikų dvasininkas, savo tarnystės galia, laimina Jėzaus vardu ir Bažnyčios pavedimu. Jo laiminimo malda-prašymas turi ypatingo veiksmingumo dėl dvasininko Šventimų ir visos Bažnyčios maldos galios. (Plačiau: KBK 2626–2627; Youcat 484)

Daiktų pašventinimas

PALAIMINIMAS DAIKTAMS – tai, visų pirma, padėkos ir šlovės Dievui išraiška už vieną ar kitą medžiaginį dalyką. Palaiminimu daiktai pavedami Dievui, pašvenčiami Jo garbei, todėl šis aktas dažnai sinonimiškai vadinamas
pašventinimu. Pašventinimu ugdomas pamaldumas, šaukiamasi pagalbos vis labiau atsiverti Dievui ir pažymima, jog kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventumą ir Dievo
garbinimą. Be to, tai tikinčiųjų pastanga malda apimti visas gyvenimo sritis ir saugotis nuo piktojo įtakos. Palaiminimai ir pašventinimai teikiami daiktams, kurie glaudžiai susiję su krikščionių gyvenimu. Bažnyčioje įprastai
šventinami religinio turinio paveikslai, kryžiai, Dievo globą bei šventųjų užtarimą primenantys medalikėliai, rožiniai, maldaknygės, žvakės ir pan. Norinčius ką nors palaiminti, pašventinti kviečiame kreiptis į bažnyčios zakristijoje budintį kunigą.

Namų palaiminimas

Lk 10, 5–6: Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!”. Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. (plg. Mt 10, 12–13) Sekdami bibliniu paraginimu, parapijos kunigai mielai lanko ir laimina parapijos teritorijoje gyvenančių tikinčiųjų namus. Pašventinimo malda kunigas prašo Dievą saugoti namus nuo nelaimių ir piktosios dvasios įtakų. Drauge tai yra proga kunigui geriau pažinti parapijiečius, o parapijiečiams – kunigą, daugiau pabendrauti ir pasidalinti
džiaugsmais bei rūpesčiais. Rengiantis namų palaiminimui, pagrindiniame namų kambaryje reikia paruošti kryžių, uždegti žvakę, pakviesti visus šeimos narius į bendrą maldą. Be to, kviečiant kunigą į namus, galima pakalbinti ir
savo kaimynus, ar jie nenorėtų, kad kunigas aplankytų bei palaimintų taip pat ir jų namus. Norinčius pasikviesti kunigą į savo namus kviečiame kreiptis į bažnyčios zakristijoje budintį kunigą.