Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną – Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės – Jo Kraujo taurės. Tai daryti Jėzus kvietė Jo atminimui. Eucharistija dar vadinama Švenčiausiuoju Sakramentu arba šventąja Komunija – skirtingi pavadinimai rodo begalinį slėpinį.
Slėpiningu būdu ant altoriaus perkeistuose (konsekruotuose) duonoje ir vyne iš tikrųjų yra Kristus, todėl mes privalome šias šventas dovanas tinkamai laikyti bei garbinti Švenčiausiajame Sakramente esantį mūsų Viešpatį ir
Išganytoją. Po šv. Mišių šventimo likusi Eucharistinė Duona saugoma tam tikruose induose tabernakulyje. Kadangi jame yra Švenčiausiasis Sakramentas, tabernakulis yra viena garbingiausių kiekvienos bažnyčios vietų. Prieš kiekvieną tabernakulį priklaupiama. Vadinamoji Amžinoji lempelė rodo, kad tabernakulyje „gyvenama”; jeigu lempelė nedega, vadinasi tabernakulis tuščias. Tikintieji kviečiami rasti laiko ir tyliai pagarbinti Viešpatį tabernakulyje bei dovanoti Eucharistiniam Jėzui savo meilę. Ypatingomis progomis ar sutartomis dienomis (pavyzdžiui, pirmaisiais mėnesių penktadieniais) Švenčiausiasis Sakramentas, Eucharistinis Kristus, išstatomas tikintiesiems pagarbinti specialiame liturginiame inde – monstrancijoje (lot. monstrare – rodyti). Išstatyto Švenčiausiojo Sakramento garbinimas vadinamas adoracija.
Eucharistijos priėmimas Švenčiausiasis Sakramentas (Komunija) įprastai priimamas šv. Mišių metu. Komuniją gali priimti pakrikštyti katalikai, priėmusieji I-ąją Komuniją, esantys be sunkios nuodėmės, o susituokusieji – gyvenantys Bažnyčios palaimintoje santuokoje. Ruošiantis priimti Švenčiausiąjį Sakramentą, įprasta laikytis Eucharistinio pasninko: Bažnyčia rekomenduoja mažiausiai vieną valandą iki Komunijos nevalgyti. Švenčiausiojo Sakramento jėga ir galybė gali pakenkti tinkamai nepasiruošusio jį priimti žmogaus dvasiai, lygiai kaip staigi ryški šviesa gali apakinti ilgai tamsoje buvusias akis. Todėl būtinas pasirengimas, laipsniškas artėjimas, savotiškas „pratinimasis” prie tokio didžio slėpinio. Priimti einame susirikiavę į dvi eiles, o priėmus pasisukama į tą pusę, kurioje nėra eilės. Priimant Komuniją nereikia pritūpti, nereikia galvos palenkti į priekį, nereikia iškišti liežuvio. Reikia ramiai stovėti. Kunigui pasakius: „Kristaus Kūnas” būtina atsakyti: „Amen”. Tuomet pakankamai išsižioti, liežuvį padėjus ant apatinių dantų. Pagal Lietuvos vyskupų nutarimą Lietuvoje Komunija duodama tik į burną.
Ypatingais atvejais – pavyzdžiui, ligoniams – šv. Komunija gali būti teikiama ir ne šv. Mišių metu. Pirmoji šv. Komunija Pirmosios šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams rengiami Krikšto sakramentą priėmę vaikai, kurių tėvai
(globėjai) pareiškia norą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime. Įprastai Pirmosios šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams ruošiami 3–4 klasių mokiniai. Pasirengimas vyksta visus mokslo metus, kartą per savaitę darbo dienomis. Užsiėmimus veda tikėjimo perdavimo patirtį ir pedagoginę kompetenciją turintys katechetai. Registracija vyksta mokslo metų pradžioje – rugsėjo mėnesį. Labai svarbu, kad vaikas ne tik pažintų tikėjimo tiesas, bet, tėvų padedamas, jomis gyventų ir, priėmęs šiuos sakramentus, toliau
sistemingai dalyvautų parapijos bendruomenės gyvenime; todėl vaikai su tėveliais ypatingai raginami dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose 10:30 val.
Suaugusieji Pirmosios šv. Komunijos ir Atgailos (dažniausiai drauge ir Sutvirtinimo) sakramentams ruošiami specialiuose susitikimuose. Suaugusiųjų pasirengimas taip pat trunka visus mokslo metus, registracija vyksta
rugsėjo mėnesį. Norintieji pirmą kartą priimti šiuos sakramentus, turėtų kreiptis į bažnyčios zakristijoje budintį kunigą ir/arba mūsų parapijoje dirbančius katechetus.
ŠV. MIŠIOS (Eucharistija) yra krikščionių bendruomenės branduolys, Bažnyčios esmė. Per šv. Mišias Jėzus Kristus atiduoda mums savo Kūną ir Kraują – save patį, kad mes Jam taip pat su meile atsiduotume ir
susivienytume su Juo šv. Komunijoje. Taip mes susijungiame su Kristaus Kūnu – Bažnyčia. Žodis „mišios” yra kilęs iš lotyniško pabaigos posakio: Ite, missa est. Pirmieji krikščionys liturginį Viešpaties Vakarienės šventimą
vadino duonos laužymu. Kai švenčiame Euchristiją, sudabartiname vienintelę Kristaus Auką, kuri atbaigia ir pranoksta visas kitas aukas. Bažnyčia ir tikintieji atsiduodami įsijungia į Kristaus Auką. Kiekvienos šventosios Mišios visada yra Vakarienė, kurią Kristus šventė su savo mokiniais, ir kartu išankstinis ženklas to Pokylio, kurį Viešpats dienų pabaigoje švęs su savo atpirktaisiais, išganytaisiais. Ne mes, žmonės, rengiame liturgiją – tai Viešpats kviečia mus į liturgiją ir joje pats slėpiningai yra su mumis. Šv. Mišių metu tikinčiųjų bendruomenė švenčia ne save pačią, bet kaskart iš naujo atranda ir švenčia išganingą Kristaus perėjimą iš kančios ir mirties į gyvenimą. Kai švenčiama Eucharistija, dangiškoji ir žemiškoji Bažnyčios susijungia į vieną bendrą šventę.
(Plačiau: KBK 1322–1418; Youcat 208–217)
„Liturgija niekada nėra tik kokios nors grupės, panorusios pasidaryti šventę, susitikimas. […] Kadangi čia dalyvauja Jėzus, su Juo stovime priešais Tėvą […] ir esame šventųjų bendrijoje. Taip, tai tam tikra prasme yra dangaus liturgija”. (Benediktas XVI, Dievas ir pasaulis) „Todėl mes su visais angelais ir šventaisiais vienu balsu skelbiame Tavo garbę: Šventas, šventas, šventas Viešpats, Galybių Dievas!” (Bažnyčios Eucharistijos malda). Tikinčiųjų bendruomenė. Šv. Mišiose dalyvaujančiųjų laikysena.
Bažnyčia, kviesdama tikinčiuosius į šventąsias Mišias, vykdo Jėzaus Kristaus reikalavimą: „Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19; 1Kor 11, 24). Liturginėse apeigose gẽra dalyvauti, kai pajaučiame, jog jų šventuose ženkluose ir brangiose, dažnai labai senose maldose yra pats Dievas. Kas kartais nieko nejaučia, bet vis dėlto eina į šv. Mišias, parodo Dievui savo ištikimybę.
Dievas žino, jog mes, žmonės, esame ne tik dvasinės, bet ir kūniškos būtybės, mums reikia ženklų ir simbolių, kad galėtume pripažinti ir nurodyti dvasinę, arba vidinę, tikrovę. Žmogumi tapęs Dievas gyvena tarp mūsų ir veikia
mums suvokiamais ženklais, visų pirma – duona ir vynu. Mūsų atsakas į Kristaus įsteigtus šventuosius Dievo ženklus yra pagarbos ženklai: klūpojimas, atsistojimas klausant Evangelijos, nusilenkimas, rankų sudėjimas.
Į šventąsias Mišias susirinkusieji kaskart kviečiami aktyviai dalyvauti Eucharistijos šventėje. Šv. Mišių eigos aprašą ir Eucharistijos metu balsiai tariamus žodžius galima rasti kiekviename liturginiame maldyne, įvairiose
maldaknygėse, kasdienių skaitymų knygelėje „Magnificat” ir kt. Be to, visuomet akies krašteliu galima sekti šv. Mišių patarnautojų bei kitų bendruomenės narių judesius. Dėl kokių nors priežasčių negalintieji ar nenorintieji aktyviai dalyvauti šv. Mišiose raginami laikytis tylos bei rimties. Gerbkime vieni kitus ir netrukdykime šalia esančiajam susikaupti.
Eucharistinės liturgijos sąlyga ir esmė yra tikėjimas. Šv. Mišios visuomet yra galiojančios, kad ir kokios būtų liturginį veiksmą atliekančio asmens dorinės ar dvasinės nuostatos. Šv. Mišių aukos didybė išsiveržia iš asmeniškumų plotmės, kyla į viršasmeninį lygį ir nepriklauso nuo vieno ar kito asmens savybių. Ne dėl veiksmus atliekančių kunigų šventumo ar pavyzdingumo sakramentai veiksmingi, o dėl to, kad juose ir per juos veikia pats Kristus.
„Iš visų turtų, kuriuos turi pasaulis, visų didžiausias ir visų brangiausias yra šv. Mišios. Šv. Mišių vertė yra begalinė. Todėl to turto nežinojimas ir nesinaudojimas juo yra viena iš pačių didžiųjų nelaimių, kurios gali ištikti
žmogų”. (kun. Antanas Maliauskis (1877–1941) – filosofijos ir politikos mokslų daktaras, VDU profesorius) „Užsakyti Mišias” reiškia paprašyti aukoti šv. Mišias Jūsų intencijomis. Klaidinga sakyti „užpirkti Mišias”, nes šv.
Mišios nepardavinėjamos. Intencijos priėmimas niekuomet nesusiaurina šv. Mišių, nepadaro jų „asmeninėmis mano Mišiomis”, o tik padeda mūsų bendrai maldai tapti konkretesne ir gyvesne. Pagal seną tradiciją, užsakydami šv. Mišias tikintieji palieka auką, kadangi būdami katalikai turime pareigą išlaikyti Bažnyčią ir jos tarnus. Aukos dydis nėra nustatytas, ir tai jokiu būdu nėra prievolė. Šv. Mišios kaskart aukojamos ir už viešai paminėtus žmones ar reikalus, ir kiekvieno tikinčiojo asmeninėmis intencijomis. Šv. Mišių intencijas padiktuoja gyvenimas ir mylinti, atidi tikinčio žmogaus širdis. Štai keli iš daugybės galimų pavyzdžių:
• Prašymai – palaimos šeimai, augantiems vaikams, sveikatos ir kantrybės ligoniams, pagalbos kovojantiems su žalingais įpročiais ir ydomis; už artimo žmogaus ar bendrą nusidėjėlių atsivertimą; prieš tolimą kelionę ar sunkesnę operaciją; už visą giminę, už rajono, miesto gyventojus, už Tėvynę, meldžiant ramybės, taikos…
• Padėkos – vardinių proga (padėka šventajam ar šventajai už globą, palaimą, užtarimą); gimtadienio proga (padėka už gyvybės dovaną, už prabėgusius metus); pradedant ar baigiant mokslus bei darbus; priimant Santuokos sakramentą, gimus kūdikiui; švenčiant įvairias sukaktis – pavyzdžiui, amžiaus ar santuokos jubiliejus; išsipildžius troškimui, išvengus nelaimės, pasveikus…
• Už mirusius – laidotuvių dieną, 30-ą dieną po mirties (vad. „ketursavaitis, keturnedėlis”) ir kas mėnesį iki pirmųjų metinių, vėlesnių metinių sukakčių proga; už mirusius namiškius, gimines, draugus, geradarius, kuriems
jaučiamės kokia nors prasme skolingi, už parapijoje dirbusius kunigus, už tremtinius, laisvės kovotojus, už artimųjų neturinčius ar užmirštus, už visus skaistykloje esančius…
Šv. Mišių intencijas priima bei užrašo bažnyčios zakristijoje budintis kunigas.