Dievas žino, jog mes, žmonės, esame ne tik dvasinės, bet ir kūniškos būtybės, mums reikia ženklų ir simbolių, kad galėtume pripažinti ir nurodyti dvasinę, arba vidinę, tikrovę. Žmogumi tapęs Dievas gyvena tarp mūsų ir veikia
mums suvokiamais ženklais, visų pirma – duona ir vynu. Mūsų atsakas į Kristaus įsteigtus šventuosius Dievo ženklus yra pagarbos ženklai: klūpojimas, atsistojimas klausant Evangelijos, nusilenkimas, rankų sudėjimas.
Į šventąsias Mišias susirinkusieji kaskart kviečiami aktyviai dalyvauti Eucharistijos šventėje. Šv. Mišių eigos aprašą ir Eucharistijos metu balsiai tariamus žodžius galima rasti kiekviename liturginiame maldyne, įvairiose
maldaknygėse, kasdienių skaitymų knygelėje „Magnificat” ir kt. Be to, visuomet akies krašteliu galima sekti šv. Mišių patarnautojų bei kitų bendruomenės narių judesius. Dėl kokių nors priežasčių negalintieji ar nenorintieji aktyviai dalyvauti šv. Mišiose raginami laikytis tylos bei rimties. Gerbkime vieni kitus ir netrukdykime šalia esančiajam susikaupti.
Eucharistinės liturgijos sąlyga ir esmė yra tikėjimas. Šv. Mišios visuomet yra galiojančios, kad ir kokios būtų liturginį veiksmą atliekančio asmens dorinės ar dvasinės nuostatos. Šv. Mišių aukos didybė išsiveržia iš asmeniškumų plotmės, kyla į viršasmeninį lygį ir nepriklauso nuo vieno ar kito asmens savybių. Ne dėl veiksmus atliekančių kunigų šventumo ar pavyzdingumo sakramentai veiksmingi, o dėl to, kad juose ir per juos veikia pats Kristus.
Šv. Mišių intencijos
„Iš visų turtų, kuriuos turi pasaulis, visų didžiausias ir visų brangiausias yra šv. Mišios. Šv. Mišių vertė yra begalinė. Todėl to turto nežinojimas ir nesinaudojimas juo yra viena iš pačių didžiųjų nelaimių, kurios gali ištikti
žmogų”. (kun. Antanas Maliauskis (1877–1941) – filosofijos ir politikos mokslų daktaras, VDU profesorius) „Užsakyti Mišias” reiškia paprašyti aukoti šv. Mišias Jūsų intencijomis. Klaidinga sakyti „užpirkti Mišias”, nes šv.
Mišios nepardavinėjamos. Intencijos priėmimas niekuomet nesusiaurina šv. Mišių, nepadaro jų „asmeninėmis mano Mišiomis”, o tik padeda mūsų bendrai maldai tapti konkretesne ir gyvesne. Pagal seną tradiciją, užsakydami šv. Mišias tikintieji palieka auką, kadangi būdami katalikai turime pareigą išlaikyti Bažnyčią ir jos tarnus. Aukos dydis nėra nustatytas, ir tai jokiu būdu nėra prievolė. Šv. Mišios kaskart aukojamos ir už viešai paminėtus žmones ar reikalus, ir kiekvieno tikinčiojo asmeninėmis intencijomis. Šv. Mišių intencijas padiktuoja gyvenimas ir mylinti, atidi tikinčio žmogaus širdis. Štai keli iš daugybės galimų pavyzdžių:
• Prašymai – palaimos šeimai, augantiems vaikams, sveikatos ir kantrybės ligoniams, pagalbos kovojantiems su žalingais įpročiais ir ydomis; už artimo žmogaus ar bendrą nusidėjėlių atsivertimą; prieš tolimą kelionę ar sunkesnę operaciją; už visą giminę, už rajono, miesto gyventojus, už Tėvynę, meldžiant ramybės, taikos…
• Padėkos – vardinių proga (padėka šventajam ar šventajai už globą, palaimą, užtarimą); gimtadienio proga (padėka už gyvybės dovaną, už prabėgusius metus); pradedant ar baigiant mokslus bei darbus; priimant Santuokos sakramentą, gimus kūdikiui; švenčiant įvairias sukaktis – pavyzdžiui, amžiaus ar santuokos jubiliejus; išsipildžius troškimui, išvengus nelaimės, pasveikus…
• Už mirusius – laidotuvių dieną, 30-ą dieną po mirties (vad. „ketursavaitis, keturnedėlis”) ir kas mėnesį iki pirmųjų metinių, vėlesnių metinių sukakčių proga; už mirusius namiškius, gimines, draugus, geradarius, kuriems
jaučiamės kokia nors prasme skolingi, už parapijoje dirbusius kunigus, už tremtinius, laisvės kovotojus, už artimųjų neturinčius ar užmirštus, už visus skaistykloje esančius…
Šv. Mišių intencijas priima bei užrašo bažnyčios zakristijoje budintis kunigas.