Atgaila

ATGAILA ir Sutaikinimu vadinamas sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės.

 

Kristus norėjo, kad Jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu bei veikla būtų atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis, grąžinantis džiaugsmą ir pasitikėjimą. Priimdami šį sakramentą nuolat atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).

Nuodėmė

 

Nuodėmė yra žodis, veiksmas, ketinimas ar troškimas, kuriais žmogus sąmoningai ir laisva valia pažeidžia tikrąją, Dievo meilės nustatytąją dalykų tvarką. Nusidėti – ne tik pažeisti kurią nors žmonių sukurtą taisyklę, tai ir laisva valia, sąmoningai nusigręžti nuo Dievo meilės ir Jį ignoruoti. Nuodėmė užkrauna žmogui kaltę, sužeidžia, o nuodėmės vaisiai jį sunaikina, nuodėmė taip pat užnuodija nusidėjėlį supantį pasaulį ir kenkia jam. Didžiausia ir
baisiausia nuodėmės dimensija – at(si)skyrimas nuo Dievo, vadinasi – nuo gyvenimo šaltinio. Taigi mirtis taip pat yra nuodėmės padarinys. Kad atkurtų nuodėmės nutrauktą ryšį bei susitaikintų su Dievu ir Bažnyčia, katalikas turi atlikti išpažintį. (Plačiau: KBK 385–390, 1849–1861, 1871–1872, 1874; Youcat 67, 315–317)

Išpažinties dažnumas: kada reikia priimti Atgailos sakramentą.

 

Išpažintį svarbu atlikti reguliariai. Kas dvi savaites, kas mėnesį ar dar kitaip… Kiekvieno asmens sąžinė čia geriausias patarėjas, – tik būtina jautria širdimi klausytis josios balso. Išpažintį privalu atlikti, jei esame padarę
sunkią nuodėmę ir ketiname priimti šv. Komuniją. Bažnyčios įsakymas bent kartą per metus atlikti išpažintį tėra kraštutinė priemonė, galiojanti atšalusiems katalikams, – to nepakanka norint gilinti krikščionišką tikėjimą ir patirti nuostabių jo vaisių. Tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento šventimo paskutinėms dienoms prieš didžiąsias Bažnyčios
šventes, kai yra daug žmonių, kai skubama, stokojama laiko bei išorinių ir vidinių susikaupimo sąlygų. (Plačiau: KBK 1457, 1797, 1848; Youcat 233–234, 312)

 

MŪSŲ BAŽNYČIOJE IŠPAŽINČIŲ KLAUSOMA PRIEŠ KIEKVIENAS ŠV. MIŠIAS

 

Išpažinties galia

 

Išpažintis yra viena iš didžiausių malonių, nes mes savo gyvenimą galime kaskart pradėti iš naujo – tikrai iš naujo: visiškai išsilaisvinę iš nuodėmės skolų, be naštų, priimtì į Meilę ir įgavę naujų jėgų. Gailestingasis Dievas
labiausiai trokšta, kad mes naudotumės Jo gailestingumu. Nuodėmes išpažinęs tikintysis atverčia naują, baltą savo gyvenimo knygos puslapį. Žodis „sutaikinimas, susitaikinimas“ nusako sakramento vaisius: po nuodėmių
atleidimo mes vėl džiaugiamės taika su Dievu, o per tai – ir su savo artimaisiais, ir su pačiais savimi. Be to, išpažinties dėka įgyjame stiprybės įveikti savo blogus įpročius bei dvasinį tingumą; išgyvename tikrą krikščionišką nusižeminimą, kuris yra patikimas skydas prieš gundytoją; geriau pažįstame save ir savo žaizdas; gauname patarimų, kurie mums padeda eiti pirmyn ir tobuliau mylėti Dievą bei artimą. (Plačiau: KBK 1425–1426, 1468–1470, 1496; Youcat 226, 239; knygelė Išpažintis, Imprimatur vysk. Liongino Virbalo SJ, 2015 m.)

 

 

Kunigo svarba/reikalingumas Sutaikinimo sakramente

 

 

Atgailos sakramentą įsteigė pats Jėzus, kai Velykų dieną pasirodė apaštalams ir jiems paliepė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Matome,
kad nuodėmių atleidimo galia suteikta ne neįvardytoms minioms, o konkretiems asmenims – Kristaus darbo tęsėjams. Svarbu suprasti, kad nuodėmes atleidžia ne dvasininkai, o pats Dievas, veikiantis per juos. Šia prasme kunigą galima vadinti Dievo atleidimo įrankiu, regimu ženklu, jog Viešpats mums tikrai atleidžia. Nuodėmių išsakymas, įvardijimas, išpažinimas būnant akis į akį su kunigu apsaugo mus nuo saviapgaulės: esame linkę dangstyti savuosius netobulumus, mielai nuodėmes „sušluojame po kilimu“. Kunigas, turėdamas dvasinio gyvenimo ir vadovavimo bei tarnystės patirtį, padeda atpažinti ir pripažinti padarytą nuodėmę, pataria ir moko, kaip vis labiau atsiverti Evangelijai. Kunigas jokiu būdu negali kam nors pasakoti, ką išgirsta per išpažintį. Jį saisto absoliuti išpažinties paslaptis. Kunigui nėra rimtesnio dalyko už išpažinties paslaptį. Yra kunigų, kankintų, norint išgauti išpažinties paslaptį, ir dėl to mirusių. Todėl galima visiškai atvirai ir su dideliu pasitikėjimu viską sakyti kunigui, nes per išpažintį vienintelė kunigo užduotis – būti „Dievo ausimi“. (Plačiau: KBK 1439, 1441–1442, 1467, 1485; Youcat 227–228, 238)

 

Išpažinties dėmenys

 

Išpažintį sudaro:

 

Rūpestingas ir kruopščiai atliktas sąžinės patikrinimas. Dera bent keletą minučių prieš išpažintį susikaupti, prisimenant savo nuodėmes, suklydimus ir blogus įpročius, teršiančius gyvenimą. Tikrinant sąžinę galima
vadovautis įvairiais pavyzdžiais, esančiais daugelyje maldaknygių arba internete (pvz.: http://katalikai.lt/gailestingumojubiliejus/assets/files/pdf/ispazinties_maldaknyge2015.pdf http://www.katalikai.lt/index.php?id=203 ). Turėtų būti vengiama dviejų kraštutinumų: (1) sąžinės nejautros,
nepadedančios įžvelgti nuodėmių arba, dar blogiau – skatinančios jas slėpti; (2) smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose. Sąžinė turi būti jautri ir įžvalgi – ji šlykštisi nuodėme, įskaudinusia mus mylintį gerąjį Dievą.
Nuoširdus gailestis ir tvirtas pasiryžimas taisytis. Supratęs savo kaltę, žmogus trokšta pasitaisyti – tai ir yra gailestis, gailėjimasis. Taip atsitinka tuomet, kai mes įžvelgiame prieštaravimą tarp Dievo meilės ir savo nuodėmių. Tuomet mus apima skausmas dėl padarytų nuodėmių; mes pasiryžtame keisti savo gyvenimą, daugiau nebenusidėti ir labai viliamės, kad Dievas mums pagelbės. Gailestis skatina mus eiti į Šviesą, kurioje būsime išgydyti. Nuodėmių išpažinimas. Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne kokias nors bendrybes ar abstraktybes. Sutaikinimo sakramento metu išpažįstamos
tik savosios nuodėmės. Už kitų žmonių nuodėmes mes neatsakome, nebent nusikaltome kitą žmogų priversdami
nusidėti. Jei norime, kad dangiškasis Gydytojas mus išgydytų, turime aiškiai įvardyti savuosius negalavimus. Privalome išpažinti visus sąmoningai ir laisva valia padarytus blogus veiksmus. Tas, kas iš gėdos ar baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą. Sąmoningai nuslėpus kokią nors nuodėmę, išpažintis tampa šventvagiška ir netenkama nuodėmių atleidimo malonės. Atgaila, kurią paskiria kunigas. Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės; tai ir atsilyginimas aplinkiniams žmonėms už nuodėmės padarytą žalą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga… Norint gauti visus atleidimo vaisius, šią meilės skolą būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Tikra ir teisinga atgaila išlaisvina bei suteikia drąsos viską pradėti iš naujo. (Plačiau: KBK 1430–1439, 1490, 1868; Youcat 229–230, 319)

 

Atgailos sakramento apeigos

 

Kunigui laiminant, persižegnojame: † Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Kunigą pasveikiname sakydami: Garbė Jėzui Kristui. Išpažintis pradedama tokiais arba panašiais žodžiais: Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš (savaitę, mėnesį, du mėnesius ir t.t.), išrišimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui vėl nusidėjau. Tuomet išvardijame nuodėmes. Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo. Po to atidžiai išklausome kunigo. Kai kunigas teikia išrišimą, atliekame gailesčio aktą sakydami: Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs,
nusidėjėlio(-ės)! Kunigas, ištiesęs ranką virš atgailaujančiojo(-čiosios), tuo metu meldžiasi ir suteikia išrišimą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikinęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią
nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę.
AŠ TAVE IŠRIŠU IŠ TAVO NUODĖMIŲ VARDAN DIEVO – TĖVO IR SŪNAUS, IR ŠVENTOSIOS DVASIOS. Atsakome: Amen. Kunigas taip arba panašiai atsisveikina: Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.
Atsakome: Dėkoju Dievui.

 

Ypatingi atvejai

 

Yra nuodėmių, kurias padaręs žmogus visiškai nusigręžia nuo Dievo ir sunkiai nusikalsdamas užsitraukia ekskomuniką – atskyrimą nuo sakramentų (tai reiškia, kad žmogus negali priimti sakramentų. Bažnyčia tik konstatuoja šią būseną. Ekskomunika tikimasi pataisyti nusidėjėlį ir vėl atvesti į teisingą kelią). Tokias nuodėmes gali atleisti tik vyskupas arba jo įgaliotas kunigas, o kartais – tik popiežius.
(Plačiau: KBK 1463; Youcat 237)