TĖVO JURGIO VYSKUPYSTĖS ŠIMTMEČIO ŠVENTĖS ATGARSIAI

2018-ieji – ypatingi metai Lietuvai, kai švenčiame valstybės atkūrimo 100-metį, taip pat  ir Lietuvos kariuomenės, Vargdienių seserų vienuolijos įkūrimo ir Pal. Jurgio Matulaičio ingreso (įžengimo į Vilniaus vyskupo sostą) 100-mečius! Neabejoju, kad nuo vasario 16-osios dienos atradome daugybę prasmingų šimtmečių, kuriuos verta švęsti! Šiame straipsnyje pasidalinsiu mintimis, kurios kilo švenčiant būtent Pal. Jurgio šventę.

Vyskupas Jurgis Matulaitis – didis žmogus, savo darbais ir dvasia vienijęs visus žmones, sugebėjęs skleisti viltį net ir įtemptu laikotarpiu mūsų šaliai. Nors pats nesiekęs vyskupo pareigų ir mieliau būtų atsidėjęs vienuolijų reikalams, galiausiai sutiko priimti tą sunkią naštą, pasitikėdamas Šventosios Dvasios vedimu ir visą gyvenimą aukodamas Bažnyčios labui. Todėl ši šventė buvo labai laukta Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje. Juk, turėdami tokį pavyzdį, negalėjome tylėti.

2018 m. gruodžio 8 d. išsiruošėme į piligriminį žygį nuo Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčios iki Arkikatedros. Ankstų rytą savanoriai rinkosi pabaigti žygio paruošimo darbų. Nors oras nežadėjo būti palankus žygiui, o kunigai, gailėdami parapijiečių, netgi siūlė žygį daryti troleibusais, savanorių veiduose žibėjo šypsenos ir pasiryžimas. Oro išdaigoms jie nepasidavė, taip padarė ir piligrimai. Iš viso mūsų susirinko net 70! Buvo gera matyti kiekvieną, atėjusį užsiregistruoti ir pasiimti parapijos atributikos: jaunuoliai, besiruošiantys Sutvirtinimo sakramentui, ministrantų grupė, Senjorų svetainės ir Pal. J. Matulaičio draugijos nariai, įvairaus amžiaus parapijiečiai ir prijaučiantys kaimynai, katechetai, lietuviai ir lenkai – visi drauge. Žygį pradėjome prie šventoriuje esančio kryžiaus, klebono Justino Aleknavičiaus padrąsinti ir palaiminti, su giesme žengėme per Viršuliškes, Žvėryną bei Gedimino prospektą, sveikinome ir budinome miestiečius, meldėmės prašydami pal. Jurgio užtarimo. Kai kurie sutikti žmonės, gavę paveikslėlį su Palaimintojo atvaizdu ir malda prašant sveikatos, nusišypsodavo ir palinkėdavo sėkmingo žygio, kiti nulydėdavo nepatikliais žvilgsniais, o treti ignoruodami praeidavo pro šalį. Palaikydami ir besirūpindami vienas kitu, drąsiai keliavome link katedros. Drauge skaitėme pal. Jurgio mintis iš „Užrašų“, meldėmės Gailestingumo vainikėlį, šlovinome Dievą giesme ir tyla. Piligrimams puikiai vadovavo kunigas Viktor Kudriašov: primindavo kelio naujienas, kokia danga laukia priešaky, paskatindavo mojuojant sveikinti ir laiminti vairuotojus bei pėsčiuosius, patardavo, kurioje vietoje karščiau melstis, o kurioje – patylėti ir apmąstyti, ką miesto triukšme mums kalba Dievas. Prie katedros baigiant žygį malda mus netikėtai pasitiko operatorius su žurnalistu, kurie klausinėjo piligrimus apie šio žygio prasmę, po to, grįžus į namus, buvo gera matyti šviesų reportažą LRT laidoje „Panorama“ apie parapijos iniciatyvą ir naujai atvertą palaimintųjų Jurgio ir Teofiliaus koplyčią katedroje. Išgyvendami bendrystę supratome, kad peršlapusios kojos – niekis, kai širdys dega džiaugsmu ir vienybe.

Šventė nuo šeštadienio ryto tęsėsi iki pat sekmadienio popietės. Gruodžio 9 d. bendruomenė gausiai rinkosi į Šv. Mišias lietuvių (12 val.) ir lenkų (14 val.) kalbomis. Prieš Mišias bažnyčioje galėjai jausti gilų susikaupimą, matyti paskutines detales derinančius parapijiečius bei šventei pasiruošusį chorą – nuotaika buvo pakyli ir paslaptinga. Parapijoje svečiavosi vyskupas Darius Trijonis ir kunigas Virginijus Česnulevičius, kurie, kartu su mūsų parapijos klebonu Justinu, aukojo Šv. Mišias. Kaip adventinėje giesmėje „sulaikę kvapą širdyse“ laukėme naujų kūrinių premjeros ir ruošėmės maldai. Šv. Mišias pradėjęs vyskupas papasakojo apie Arkikatedroje vakar atvertą koplyčią ir pasidžiaugė tuo, kad nuo šiol mūsų parapija turės pal. Jurgio relikviją. O pamokslo metu, pakvietęs į Palaimintąjį žvelgti kaip į šventumo pavyzdį, priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, sakytus vizito Lietuvoje metu, apie tai, kad visi krikščionys esame pakviesti į šventumą. Vyskupas ragino melstis ir prašyti užtarimo kiekvieno mūsų tautiečio: pal. Jurgio, pal. Teofiliaus, šv. Kazimiero ir kitų. Aukos liturgijos metu buvo nešamos atnašos: žvakė, pal. Jurgio „Užrašai“, naujo kūrinio „Minčių šviesa“ ir Palaimintojo litanijos naujos melodijos natos, duona ir vynas. Dėkojome Dievui už tėvą Jurgį ir jo nenuilstantį norą sudegti kaip žvakei dėl Bažnyčios. O, priėmę Komuniją, savo širdis kėlėme į dangų drauge su nauja giesme „Minčių šviesą“, kurią sukūrė Ramutė Skučaitė (žodžiai)  ir Kristina Vasiliauskaitė (muzika). Šv. Mišių pabaigoje dėkojome vyskupui už atvykimą drauge švęsti mūsų parapijos globėjo šventę, poetei ir kompozitorei už pasakiško grožio kūrinius, atlikėjams ir visiems prisidėjusiems prie šventės. Po palaiminimo suskambo Pal. Jurgio litanija, tad visa bažnyčia prisipildė dangiškų garsų! Kanklių skambesys (Aušrelė Juškevičienė), choro dermė (vadovė Indrė Veličkaitė) ir solistės Gemos Šinkevičienės balsas – visa tai privertė sustoti ir pajusti Dievo artumą. Šventė tęsėsi po Šv. Mišių kavinėje „Agapė“. Parapijiečiai, seserys-vienuolės (Vargdienių ir Asumption) ir kiti svečiai rinkosi bendrauti ir džiaugtis vieni kitais bei dovanomis, gautomis per pal. Jurgio užtarimą.

Tėvo Jurgio vyskupystės 100-mečio šventė suvienijo parapijos bendruomenę, įkvėpė tęsti pradėtus darbus ir žvelgti į viską bendrystės akimis – niekada nesi vienas, visada šalia yra Dievas, pal. Jurgis ir parapijiečiai. Iš tiesų, prie organizavimo prisidėjo daugybė žmonių, todėl nuoširdžiai dėkojame jums, mieli bendruomenės nariai, kad, susivieniję ir dalindamiesi savo talentais, galėjome suorganizuoti tokią nuostabią šventę! Be to, tai buvo nuostabi proga pajusti kaip Šventoji Dvasia veda. Juk per visus organizacinius reikalus net fotografą šventės akimirkų įamžinimui pamiršome surasti! O Bonifacas Vengalis štai ėmė ir atsirado, laiku ir vietoje! Dėkojame jam už visas nuotraukas ir užfiksuotas akimirkas.

 

Rima, parapijietė, prisidėjusi prie šventės organizavimo