SENJORŲ IŠVYKA Į AUKŠTAITIJĄ

Senjorų svetainės išvyka įvyko birželio tryliktą, šv. Antano dieną. Vykome į Baltriškes, į Tiberiados bendruomenės vienuolyną, pakeliui aplankydami Aukštaitijos bažnyčias ir kitas įžymias vietas .

Padangė gražaus oro nežadėjo, bet mūsų nuotaika buvo gera. Tai buvo paskutinė išvyka su mums vadovavusiu kunigu Moze: jis išvyksta studijuoti į Romą.

Kelionę pradedame malda, paskui giedame psalmes. Senjora Liuda pasirūpino visoms atspausdinti psalmių, kitų maldų bei giesmių tekstus, paėmė ir keletą „Giesmyno“ knygų.

Pakeliui užsukame į Molėtus. Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, maloniai nustembame – mus pasitinka čia dirbantis kunigas Mindaugas, kunigo Mozės seminarijos bendramokslis. Tiesia ranką kiekvienai senjorei, šnekina atvykusias, kviečia į bažnyčią. Bažnyčioje pasitinka klebonas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas. Jis papasakoja apie parapiją, apie bažnyčios architektūrą, istoriją, meno kūrinius. Labai įsimena jo pamokantis pasakojimas, kad kas bebūtų, kokie sunkumai beužpultų, reikia nedūsauti, nedejuoti, o suimti save į rankas, susikaupti ir… dirbti. Kunigas prisimena, kaip buvo nuspręsta Lietuvos vardo tūkstantmečiui padaryti geoterminį bažnyčios apšildymą, o atėjo ekonominė krizė. Nenuleido rankų, dirbo ir rinko aukas. Planas pavyko!

Trumpai pasimeldus bažnyčioje, dar užsukome į parapijos namus, kuriuos apžiūrėję, išvykome.

Utenoje privažiuojame prie raudono mūro bažnyčios. Tai Kristaus žengimo į dangų bažnyčia. Šventoriuje pasitinka kitas kunigo Mozės draugas, kunigas Tomas. Supažindinęs su bažnyčios architektūra ir istorija, jis atsisveikina. Čia sukalbame Rytmetinę maldą. Kunigas Mozė pamoko dviem chorais giedoti psalmes. Prie šv. Antano skulptūros ties šoniniu altoriumi sukalbame šv. Antano litaniją. Giesmę į šv. Antaną giedame jau autobuse.

Tiberiados bendruomenės vienuolyną Baltriškėse pasiekiame sutartu laiku. Mus pasitinka brolis Pranciškus. Praeiname ilgu vienuolyno medinio pastato koridoriumi į koplyčią. Uždegamos žvakės, meldžiamės. Brolis pasakoja, kaip čia kūrėsi vienuolynas. Vienuoliai pradininkai yra kilę iš Belgijos, vienas lietuvis, dar keli vietiniai jaunuoliai, bandantys savo pašaukimą. Brolis Pranciškus gerai kalba lietuviškai, nors jam tai ne gimtoji kalba. Po pokalbio vykstame į šv. Kazimiero bažnyčią, kuri visai netoliese. Akmeninio mūro šventoriaus tvora, tokie pat tvirti akmeniniai pamatai, bažnyčia medinė, neseniai atstatyta. Čia jau susirinkę kiti vienuoliai. Uždegamos žvakės, meldžiamės kartu. Jau pažįstamas giedojimas dviem chorais. Nepaprastai gražiai skamba giedamos psalmės.

Išsiskirdami  nusifotografuojame su mus lydinčiu broliu Pranciškumi ir  išvykstame. Kunigas Mozė paskelbia: „Noriu jums parodyti Jūžintų bažnyčią“. Važiuojame pro Dusetas. Privažiuojame Švenčiausios Trejybės bažnyčią, kuri švarinama ir puošiama prieš atlaidus. Užėjus į bažnyčią, kaip ir visose kitose bažnyčiose, suklaupiame prieš Švenčiausią Sakramentą.

Pavažiavus toliau, horizonte matome gražią balto mūro bažnyčią. Tai ir yra Jūžintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Viduje išpuošta Romos katalikų bažnyčios ir Lietuvos vėliavų spalvų kaspinais, gėlėmis. Pasimeldę ir apžiūrėję bažnyčią, išeiname į šventorių. Mus lydi zakristijonas Vytautas. Bažnyčios priekyje sienoje iki viršaus matosi maži langeliai. Atrakinamos durys, pasiūloma lipti mažais laipteliais į viršų. Pasirodo, čia buvo Atgailaujančiųjų kanauninkų vienuolynas. Apžiūrime celes. Vienutės tokios mažos, vos įmanoma žmogui atsigulti, kai kur niša sienoje gelbsti, dar telpa stalelis arba maža palangė knygoms pasidėti. Labai gražus apylinkių vaizdas pro langelius. Dabar vienuolių nebėra, tik muziejus.

Po bažnyčia rūsys. Čia palaidotas fundatorius grafas Vaizenhofas ir jo giminės. Kolumbariumo nišose sudėti karstai, užmūryti vardine plokšte.

Atsisveikinę su Jūžintais, kurį laiką važiuojame žvyruotu keliu. Paskui autobusas pasuka į aukštų liepų apsuptą kiemą. Atvykome į sodybą Sriubiškių kaime. Įsikuriame didelėje pavėsinėje, kurį laiką slepiamės nuo lietaus. Paskui susidedame atsivežtus užkandžius, palaiminamas stalas, vaišinamės. Paslaugus vairuotojas skaldo malkas, užkuria laužą. Kunigas Mozė aprodo sodybą. Žavi viskas, o labiausiai didelė erdvi koplyčia.

Kunigas Mozė imasi kepsnių. Prie žarijų karšta, iš viršaus lynoja – kepti sudėtinga. Po valandėlės kepsnius jau neša ant stalo, dalina. Vaišinamės.

Gera būti lepinamoms dėmesiu, meile, rūpesčiu, globa. Neužmirštame, kad su kunigu bendraujame jau paskutinį kartą. Vadovė Marijona dėkoja nuo visos senjorų grupės, kelios – personaliai, kitos senjoros dėkingumą gali išreikšti tik pasakydamos, kad buvo gera su Jumis, kunige Moze. Praturtėjome dvasiškai, daug pamatėme, sužinojome, pajutome bendravimo džiaugsmą.

Pavakare susirenkame koplyčioje. Čia dalyvaujame šv. Mišiose. Giedame giesmes, o už koplyčios čiulba paukščiai. Per Pakylėjimą net sukukuoja gegutė. Mišių pabaigoje kunigas Mozė visoms palinki Viešpaties ramybės.

Po šv. Mišių išvykstame Vilniaus link. Dar viena staigmena – Krokulės šaltinis netoli Užpalių. Kunigas Mozė perskaito aprašymą apie šaltinį. Einame paragauti ir pasisemti vandens parsivežti į namus. Autobuse kalbame Dievo gailestingumo vainikėlį, giedame giesmes, dainuojame dainas.

Atsisveikindami susitarėme susitikti rudenį. Iki malonių susitikimų „Senjorų svetainėje“!!!

Senjorė Ona Butvilavičiūtė