SANTUOKOS KONFERENCIJA "IR DU TAPS VIENA..."

Tema: „Tėvystė – palaima ar našta. Menas būti tėvais“                                                  

2011 m. spalio 22 d. Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijos namuose įvyko tradicinė kasmet rengiama Santuokos konferencija, turinti savo nesikeičiantį šaukinį: „Ir du taps viena…“. Šiemet konferencijos dalyvių pageidavimu nutarėme grįžti prie tėvystės temos. 2006 m. vykusioje tokio paties pavadinimo Santuokos konferencijoje daugiau dėmesio skyrėme vaikų poreikiams, jų lūkesčiams, tuo tarpu šįkart norėjosi daugiau sustoti ties tėvų jausena, auklėjant vaikus. Rengdami šią konferenciją, turėjome atsižvelgti į tą faktą, kad paprastai į tokio pobūdžio renginius susirenka daug žinių turintys, pakankamai aukštus elgesio kriterijus sau keliantys tėvai. Todėl konferencijos rengėjų pagrindinis tikslas buvo nuraminti tėvus ir pasakyti jiems: „Esate geri tėvai, nes jums rūpi jūsų vaikai! Tačiau nesate vienintėliai, kurie atsakote už tai, kokiuo žmogumi taps jūsų mažylis“.

Šių dienų pasaulis, lėkdamas pašėlusiu greičiu, kelia tėvams didžiulę įtampą, nes jeigu vaikas nėra lyderis mokykloje, po pamokų nelanko dar 5 būrelių, nėra draugiškas, jautrus arba neturi kuo užsiimti, dykinėja, nuolat sėdi prie kompiuterio ar televizoriaus ir t.t. ir panašiai, mus suparalyžuoja kaltės jausmas, kad kažko nesugebame, kažko neduodame savo vaikams, esame sutrikę ir pasimetę, nežinome ko griebtis. Jaučiamės nevykusiais tėvais.

Pirmajame konferencijos pranešime, kurio metu savo mintimis dalijosi Pal.J. Matulaičio šeimos pagalbos centro psichologė Vaida Platkevičiūtė, tėvai trumpai buvo supažindinti su įvairių psichologų siūlomomis vaikų auklėjimo strategijomis. R. Dreikurs ir V. Soltz teigimu turime priimti vaiko unikalumą, tačiau jo laisvei reikia brėžti griežtas ribas. A. Faber ir E. Mazlich siūlo ypatingą dėmesį skirti vaikų jausmams, M.H. Pieper  ir W. Pieper teigia, kad vaikų elgesį turi reguliuoti išmintinga tėvų meilė, iš tėvų reikalaujama didelio jautrumo, pasitikėjimo vaikais, M. Winterhoff sako, kad vaikams vis dėlto reikalingas autoritarinis auklėjimas, tik tuomet vaikas jausis saugus. Artimoji mūsų aplinka, tėvai, seneliai, draugai, giminaičiai, mums tvirtina: „Jūs juos perdaug lepinate!“ arba „ Nereikia jų taip griežtai auklėti!“.

Kaip šioje nuomonių, pasiūlymų, patarimų įvairovėje nepasimesti? Ką pasirinkti? Į ką atsižvelgti? Esame nuolatinėje įtampoje, kad ne taip auklėjame savo vaikus. Kai paisome įvairių ne retai viena kitai prieštaraujančių nuomonių, prarandame buvimo su vaiku paprastumą. O ko iš tiesų reikia mūsų vaikams? Maži vaikai mokosi stebėdami, mėgdžiodami savo tėvus. Todėl išties labai svarbu pirmiausiai nukreipti žvilgsnį į save: į savo santykį su Dievu, su savimi, su sutuoktiniu ir tik po to į santykį su vaiku. Matydami tėvų pasitikėjimą Dievu, tėvų tarpusavio meilę ir pagarbą, gebėjimą spręsti konfliktus, problemas, jų ramybę, vaikai mokosi gyvenimo. Vargu, ar galime vaikui duoti daugiau, nei turime patys. O dar blogiau, kai vaiko sąskaita mėginame spręsti savo sunkumus ar turime nerealių lūkesčių, užuot atpažinę, priėmę, ir ugdę unikalią vaiko asmenybę.

Konferencijoje liudijo viena šauni šeima, Vytenis ir Nora Išganaičiai. Jauni tėveliai, auginantys 5 vaikus. Pasakodami apie savo kaip tėvų jauseną, apie pasitikėjimą Dievu, auklėjant vaikus, jie reziumavo: „Ši našta ir yra palaima…Nes jeigu nebūtų ko nešti…?“. Ši sutuoktinių pora neseniai baigė šeimų klubo „Darna“ D.Sonet 3 metų programą šeimoms, vienu metu buvo Šeimų universiteto dalyviai, Vytenis šiuo metu be atsakingų pareigų darbe, be tėčio pareigų dar veda sužadėtinių pasirengimo santuokos Sakramentui grupes Žvėryno parapijoje, kartu su kitais tikinčiais broliais ir sesėmis lankydavo kalinius Lukiškių kalėjime. Nora turi nedidelį verslą. Visi kartu, padėdami vieni kitiems, ugdosi ir auga. Ir savo meilės pertekliumi dalijasi su kitais.

Antrasis pranešimas buvo apie tai, kaip mažylį atverti Dievo artumui? Kaip vaikus po truputį įvesdinti į asmeninį santykį su Dievu? Ar verta ir nuo kada verta vesti mažylį į mišias? Pranešėja  Šeimos pagalbos centro darbuotoja Lilijana Marcinkevičiūtė pastebėjo, kad Lietuvoje dar labai trūksta studijų, literatūros, straipsnių ar konferencijų šia tema. Todėl vėlgi labai svarbus yra tėvų požiūris į tikėjimą. Ar mūsų tikėjimas yra tik moralinių taisyklių, tradicijos, žinių visuma, ar gyvas santykis su Kūrėju? Kuo labiau pasitikėsime, ugdydami savo vaikus tikėjime: savimi ar Dievu? Tikėjimo perdavime į pirmąją vietą iškyla mūsų pačių maldos praktikavimas. „Tikėjimo slėpinys reikalauja, kad tikintieji juo tikėtų, jį švęstų ir juo gyventų, gyvai ir asmeniškai jungdamiesi su gyvuoju ir tikruoju Dievu. Ta jungtis yra malda.“ (KBK 2558). Pranešėja remdamasi užsienio šalių autorių tyrimais (britų psichologės Rebecca Nye ir katechetės David Hay paskutiniųjų 20 metų tyrimais, suomių psichologo Kalevi Tamminen ir kt. tyrinėtojų duomenimis)  bei mūsų Bažnyčios mokymu nuo pat pirmųjų amžių, primena, kad kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, turi įgimtą gebėjimą atsiliepti Dievo iniciatyvai – užmegzti santykį su Juo. Vaikai turi ypatingą , labai asmeninį Dievo pajautimą ir Dievą pirmiausiai pažįsta per santykį ( o ne per pvz. idėjas). Jų dvasingumas priklauso nuo santykių su artimiausiais žmonėmis. Todėl mes, tėvai, turime pažadinti jų nuostabos, susižavėjimo jausmą, smalsumą, kartu su jais tyrinėdami gamtą ir visuomenimiame gyvenime vykstančius reiškinius. Maži vaikai taip pat geba nutilti, susikaupti, nes labai natūraliai gyvena „čia ir dabar“ lygmeny. Todėl tylos malda, kuri yra tiesiausias kelias sielai susitikti su Dievu, vaikams irgi įmanoma. Marija Montesori, žymi vaikų pedagogė, teigia, kad vaikas jau nuo 2 metukų gali po truputį išmokti „įsakyti savo kūnui nejudėti“, susitelkti ties vidiniais dalykais, „žvelgti į savo vidų“. Be to vaikai turi stiprų savo vertės pajautimą. Tai mes pastebime, jiems išgyvenant džiaugsmą ar nusivylimą. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad vaikus reikia vestis į mišias, tik žinoma jiems suprantamu būdu paaiškinus, kas jose vyksta. Bėgant metams, jeigu tikėjimas nepuoselėjamas, vaikų įgimtas jautrumas dvasiniams dalykams kultūros įtakoje yra užslopinamas. Todėl labai svarbus mūsų pačių žinių troškimas, tikėjimo gilinimas, domėjimasis Bažnyčios dokumentais, jos mokymu.

Ši konferencija skyrėsi nuo kitų, galbūt, ir tuo, kad buvo palikta nemažai laiko diskusijoms grupelėse ir grupelių minčių pristatymui visiems konferencijos dalyviams. Todėl buvo džiugu stebėti, kaip į konferencijos darbą įsitraukia beveik visi jos dalyviai. Tuo pačiu per trumpą laiką išgirdome daug puikių liudijimų apie tėviškus/motiniškus džiaugsmus, sunkumus, apie tai, kaip juos įveikiame, daug mamų ir tėčių pasakojo apie nuostabias akimirkas, kurių dėka jie atpažino savo vaikų unikalų santykį su Dievu.

Keletas liudijimų. Viena mama pasakojo, kaip vieną sekmadienį pravirkus jų  mažylei: „O mes ir šiandien neisime į mišias?!“, jai širdį pervėrė mintis, tarsi pats Dievas verktų dėl mūsų aplaidumo…Supratau, kaip svarbu yra mūsų ryžtingas apsisprendimas eiti susitikti su Dievu, išgirsti Jo žodį. Kita mama liudijo: „Mamyte, o kur gyvena Jėzulis?“- klausia dukrytė. „Hmm…Mūsų širdyse“, – atsakau. Praėjus kiek laiko girdžiu liūdną jos balsą: „O mūsų senelio širdy Jis negyvena…“. Dar vienas liudijimas: „Kai mes bandome susikaupti maldai, mūsų sūnus neklauso ir regis visiškai ignoruoja tai, ko prašome, kuo gyvename. Po truputį pasiekėme, kad jis žaidžia šalia mūsų mašinėlėmis, bet netrukdo. Atrodė, kad jam visai nerūpi, ką mes čia darome. Tačiau vienąkart mano mama labai mus nustebino, sakydama, kad būdamas pas senelius, berniukas eina ir laimina viską aplinkui“.

Kai kurie konferencijos dalyviai, galbūt, tikėjosi gauti kažkokių paruoštų vaikų auklėjimo receptų, bet mes manome, kad tokių receptų tiesiog nėra. Turime patys nuspręsti, kas tinka, o kas ne vienoje ar kitoje situacijoje, atsižvelgti į mūsų šeimos tradicijas, mūsų charakterio ypatumus, kultūrinį paveldą, vaiko amžių, laikmečio keliamus iššūkius ir daugybę kitų dalykų. Konferencijos rengėjų tikslas buvo sumažinti tėvų nerimą dėl netinkamo vaikų auklėjimo, dėl per mažų reikalavimų sau ir vaikams išsikėlimo ir padrąsinti tėvus labiau kliautis Dievu ir savimi, nepamirštant, žinoma, ir mokymosi bei dalijimosi savo patirtimi. Ir kuomet vienos mamytės užrašuose pastebėjome įrašą: „Aš esu gera mama!“, supratome, kad konferencija pasiekė tikslą. Vaikui, matančiam laimingus tėtį ir mamą, pačiam lengviau bus jaustis ramiam ir saugiam. Ir  patikėti, kad yra svarbus, mylimas Dievo, tėvų ir aplinkinių. Kad pasaulis, kuriame jis gyvena, nėra svetimas ir priešiškas.

Šeimų konsultantė
Nijolė Kukuraitienė