RENGINYS PAL.JURGIO MATULAIČIO BAŽNYČIOJE

2013 m. sausio 27 d. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje Vilniuje buvo paminėtas parapijos globėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871 04 13–1898 11 20–1918 11 30–1927 01 27) 86-osios mirties. Gerokai iki Šv. Mišių prisirinko gausybė tikinčiųjų iš įvairiausių Vilniaus kampelių.

Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė kardinolas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Prie altoriaus kartu meldėsi parapijos administratorius kun. Gintaras Černius, diakonas Marijanas Apriško ir klierikas Valentinas Dulko. Giedojo parapijos sumos choras vadovaujamas Noros Grikštaitės – Nkemkos.

Pamokslo metu kardinolas apaštalo Pauliaus žodžius: „Jūs visi esate Kristaus kūnas ir atskiri nariai“ pritaikė Palaimintajam Jurgiui, gerai pažinusiam Mistinį Kūną – Bažnyčią ir apie tai daug rašiusiam. Mistinis Kūnas – tai visi pakrikštyti ir pagirdyti viena dvasia. Ir šiandieną – Tikėjimo metais, kiekvienas pašauktas liudyti, kad Kristus būtų gyvas. Tikėjimas padeda neprarasti gyvenimo tikslo ir rinktis gėrį Dievo šviesoje, kuris, pirmiausia, įsiskverbia į žmogaus mintį ir skatina rinktis gyvenimą – apie tai rašė Palaimintasis.

Šiandieną mūsų mintis formuoja žiniasklaida, pateikianti provokuojančias naujienas – jai nerūpi nei dora, nei tiesa. Jaunimas bendrauja per Internetą, susikūręs įvaizdžius, neatitinkančius tikrovės.

Kardinolas ragino šiais Tikėjimo metais, dažniau paimti į rankas katekizmą, gerą religinę knygą, domėtis katalikiška spauda, dalyvauti prie Lietuvių katalikų mokslų akademijos sukurtoje Mažojoje akademijoje, kurioje galima pagilinti ir praturtinti savo tikėjimą – semtis žinių ne iš vienadienių šiukšlynų, o iš amžiais įsigalėjusių.

Tikėjimas auga ir stiprėja tik tikint. Kardinolas ragino kiekvieną tapti tikru Kristaus kūnu, ko linkėjo ir Palaimintasis. Kardinolas J. A. Bačkis pabrėžė, kad daug gero galėtų padaryti pasauliečiai, uždegti švento uolumo ugnimi: jie galėtų nešti Kristų ten, kur kunigai negali prieiti – tai Palaimintojo J. Matulaičio mintis. Baigdamas pamokslą  kardinolas A. Bačkis linkėjo kiekvienam tapti aktyviais Kristaus Karaliaus skelbėjais.

Labai įdomios, giliai prasmingos Atnašavimo aukos: laikrodis (laiko simbolis, prašant Viešpaties malonės visiems tikintiesiems atrasti Dievui vis daugiau laiko),Šventasis Raštas (išminties ir tvirtumo šaltinis, meldžiant už Viešpaties garbei ir žmonių dvasinei tarnybai pašvęstuosius dvasininkus bei vienuolius), vaikiški batukai (simbolis žingsnių link Dievo, meldžiantis už visus vaikus ir jaunuolius, kad jie atvira širdimi artėtų prie Dievo), medus (Viešpaties gydančios meilės simbolis, meldžiant  suteikti stiprybės ligoniams ir kančios paliestiems žmonėms), gintariniai karoliai (kaipo vienybės Kristuje ženklas, meldžiant vienyti visus savo vaikus),duona ir vynas (jie taps Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju ir prašoma, kad gaivintų ir augintų tikėjimą Tavo Meile).

Po šv. Mišių gražiai ir šventiškai papuoštoje parapijos salėje, perpildytoje klausytojų, vyko renginys, skirtas Palaimintajam Jurgiui. Iš portreto (jį paskolino Bažnytinio paveldo muziejus) į susirinkusius žvelgė Palaimintasis. Stalai buvo nukloti įvairiais eksponatais: nuotraukomis, laikraščiais, rankraščiais bei jų faksimilėmis, kurias saugo Genovaitė Gustaitė. Daug išmonės puošiant salę, įdėjo parapijos jaunimas, už ką renginio organizatorius ir vedantysis parapijos vikaras mgrs. Mozė Mitkevičius nuoširdžiai padėkojo.

Renginys pravestas labai subtiliai ir nuoširdžiai. Be to, kun. M. Mitkevičius pateikė daug įdomių duomenų.

Susikaupimui išklausyta kompozitoriaus Česlovo Sasnausko Requiem ištrauka (įrašas). Kun. M. Mitkevičius kalbėjo, kad šis kūrinys, atliktas to meto vieno geriausių Europoje Kauno valstybinio operos choro, skambėjo 1927 m. Kauno bazilikoje, atsisveikinant su arkivyskupu. Renginio vedėjas pateikė gražių pavyzdžių iš kompozitoriaus ir arkivyskupo bendravimo.

Virgilijus Kubilius perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto.

Kun. M. Mitkevičius kalbėjo „Daugelyje tekstų, kuriuose apaštalas Paulius aprašo krikščioniškąją meilę, žodį agape, iš tiesų būtų  galima pakeisti žodžiu Kristus ir išvysti tikslų apties Viešpaties atvaizdą. Toji meilė yra ne moralinė dorybė, bet dvasinė tikrovė, dieviška jėga. Tai – dieviškumo įmanomybė visose žmogaus galimybėse, kitaip tariant – Dievo parašas žmonių širdyse. Jo Imprimatur, įgalinantis mylėti vieni kitus ir patį Dievą, taip, kaip jis myli. Nei vienas tikintysis negali savęs atleisti nuo pareigos stengtis savo gyvenimu liudyti tikrąją šio žodžio prasmę. Meilės himno turinys atsiskleidžia tada, kai vietoj žodžio agape imame rašyti savo pačių vardus, nevengdami vėliau pripažinti, jog turi rastis vietos atgailai ir atleidimui. Šis himnas tapo Palaimintojo Jurgio gyvenimo dalimi, apibendrintas vienu trumpu sakiniu – nugalėk blogį gerumu. Nugalėk blogį gerumu – nepaisant fizinių ir moralinių kliūčių, su didele auka įveikiant bet kokį pasipriešinimą. Tai prakilniausias kelias, kurį kartu su apaštalu Pauliumi trokšta nurodyti ir kviečia kartu eiti Palaimintasis Jurgis. Šio meilės kelio pėdsakus galime aptikti J. Matulaičio „Užrašuose“ (juos pats arkivyskupas vadino „sąsiuvinėliu“). Jis pradėtas rašyti 1910 m. spalio 14 d. Petrapilyje, akademijoje. Rašyta iki 1925 m. rugpjūčio 21 – 30 d. Romoje su pertraukomis. Tikslas – Dievo garbei ir sielų išganymui. Tai priemonė – tobulintis ir tobulinti.

Virgilijaus Kubiliaus jausmingai skaitomos ištraukos iš Palaimintojo „Užrašų“ kaustė klausytojų dėmesį.

Pristatydamas pagrindinę pranešėją kunigas M. Mitkevičius pasakė: „Net ir prasmingiausi tekstai gali būti pasmerkti užmarščiai, nepasiekti žmonių širdžių ir todėl nesudygti jose ir nesubrandinti dvasios vaisių. Tai ką galime padaryti mes – stengtis pažinti šio Palaimintojo turtingą dvasinį palikimą. Žinoma, kad esama žmonių, susižavėjusių šia asmenybe, gyvenančių jo mokymo dvasia. Džiugu, kad tokių ištikimų esama ne tik tarp dvasininkų ir vienuolių, bet ir tarp pasauliečių. Su malonumu prie mikrofono kviečiu Palaimintojo Jurgio Matulaičio bičiulę Genovaitę Gustaitę“

G. Gustaitė priminė 2012-uosius – paskelbtus Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais, tačiau kiekvienais metais svarbu plačiau prisiminti Palaimintąjį. O kadangi sausio 27-oji – žydų holokausto aukų minėjimo diena, tad ji pradėjo nuo dėmesio, kurį žydai parodė, mirus arkivyskupui. Vienas iš 11 kalbų parašytų nekrologų – žydų kalba. Jis išspausdintas viename įtakingiausių to meto laikraščių ėjusių Kaune – „Žydų balse“.  Šis nekrologas, pasak pranešėjos – istorinės reikšmės dokumentas: rašytas ne katalikų, rašytas su padėka, subtiliu laidotuvių nuotaikos pajutimu ir išspausdintas pačios garbingiausioj vietoj – pirmo puslapio viduryje. Pateiktos trumpos biografinės žinios, o pabaigoje sakinys, kad Matulaitis buvo lietuvis, todėl lenkai Vilniuje jį persekiojo.

Vilniuje, prasidėjus žydų pogromui, tuometinis žydų rabinas J. Rubinšteinas su dr. C. Šabadu balandžio 23 d. atėjo pas arkivyskupą, prašydamas gelbėti nors du savo tautiečius – poetą L. Jofę ir visuomenės veikėją S. Nigerį –iš gausybės suimtųjų būrio nuo baltalenkių žudynių. Arkivyskupui pavyko juos išgelbėti.  Ir kiek sykių žydų delegacijos kreipėsi į jį, arkivyskupas maloniai priimdavo ir išpildydavo prašymus… Žydai enciklopedijose yra išskyrę Matulaičio neturtą „Prie Matulaičio rankų pinigas nelipo“. Labai didelę dalį pajamų jis atiduodavo bibliotekoms – knygoms įsigyti. Prelegentė kalbėjo: „Jaunystėje vargusiam, ne kiekvienam  pavyksta išsilaikyti neturte“.

Be neturto, buvo pabrėžta ir detalizuota kita J. Matulaičio savybė: bendravimas. Jis mokėjo bendrauti ir jam nebuvo skirtumo, kokios tautybės, ar kokios profesijos tu esi. Tai buvo neabejotinai išskirtinė asmenybė.

Mokslininkė G. Gustaitė apgailestavo, kad pastaruoju metu pasirodžiusioje stambioje knygoje, skirtoje žydams, Matulaitis visai neminimas.

G. Gustaitė kalbėjo ir apie stačiatikių parašytą nekrologą J. Matulaičiui, kuriame taip pat akcentuojamas mokėjimas bendrauti. Tyrinėtoja papasakojo, kaip stačiatikiai ėjo pas arkivyskupą prašyti lėšų pasimetusių rusiukų našlaičių prieglaudai. J. Matulaitis pats nuo 10 metų našlaitis ir dėl nepriežiūros jau nuo 14 metų susirgęs (vaikščiojo su ramentais) – jautriai reagavo į prašymą, pats neturėdamas lėšų sakė: „Jeigu Apaštalų Soste mano žodis ką nors reikš – jūs gausite pašalpą“.

Suėmus vokietį kunigą jėzuitą Frydrichą Mukermaną  (Friedrich Muckermann, 1883 08 17–1914–1946 04 02) (vyskupas Jurgis prašė, kad kunigas nepasitrauktų ir nepaliktų Šv. Kazimiero bažnyčios), Palaimintasis rašė: „Viską darė su mano pavedimu“. Taigi – nebijojo prisiimti sau viso to, kuo buvo kaltinamas kunigas. Kun. F. Mukermanas yra parašęs atsiminimų, kuriuose taipgi akcentuojamas J. Matulaičio bendravimas.

Palaimintasis svarbus ir kaip marijonų vienuolijos reformatorius.

Retai pasitaiko, kad Apaštališkuoju administratoriumi būtų siunčiamas tos valstybės asmuo.  Pijus XI laiko jį geriausiu lenkų vyskupu ir siunčia sutvarkyti opių po konkordato su Lenkija iškilusių klausimų: Vilniaus klausimo; Bažnytinės provincijos; konkordato su  Lietuvos valstybe (konkordatas pasirašytas po arkivyskupo mirties, tačiau medžiaga parengta J. Matulaičio).

Pranešėjos G. Gustaitės mintis tęsė kun. M. Mitkevičius: „Palaimintasis Jurgis, kaip ir kiekvienas tikintis žmogus, turėjo ypač sau artimus Šventojo Rašto tekstus, suteikiančius vilties net ir labai sudėtinguose išgyvenimuose. Mirties patale arkivyskupas kalbėjo psalmes. Nežinia kurią konkrečiai jo siela giedojo mirties valandą, tačiau žinoma, jog dėl meilės Bažnyčiai jam ypač artima ir mėgstamiausia buvo 136-oji psalmė“

Minėtą psalmę atliko parapijos jaunimo atstovės Gintarė Dragūnaitė ir Guoda Končiūtė.

Kunigas M. Mitkevičius, užbaigdamas renginį, paaiškino psalmės esmę. „Autorius apgieda hebrajų ‚streiką“ ir paaiškina to streiko motyvus. Siono giesmė sugretinama su Viešpaties, Jahvės giesme. O tai reiškia, kad jos giedojimas iškreiptų dvi esmines žydų tautos tapatybės tiesas. Pirma, giedojimas reikštų babiloniečių pripažinimą dievais. Antra, giedojimas pripažintų Babilonijos kraštą neesant svetimu, t. y. Babilonija įgytų Pažadėtosios Žemės statusą. Savaime suprantama, kad hebrajai negalėjo sutikti nei su vienu iš šių teiginių, negiedojimas esminiai atskleidžia jų pačių tapatybę, ištikimybę savo Dievui ir Jo pažadams. Neištikimybė šiai esminei tiesai palydima savo pačių prakeiksmu. Būtent tokio nusistatymo Bažnyčios atžvilgiu buvo arkivyskupas Jurgis Matulaitis, taip ją pamilęs, jog bet kokia menkiausia neištikimybė Jai reikštų Siono giesmės giedojimą savo engėjams ir savo paties tapatybės praradimą. Tai nuolatinis iššūkis nepasiduoti ir mums pamirštant kas yra mūsų džiaugsmo versmė ir šaltinis. Šaltinis, kuriame ir mūsų palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis“.

Dr. Aldona Vasiliauskienė