TRIJŲ METŲ PROGRAMA ŠEIMOMS

Seima
2011 metų lapkričio 20 d. startavo IV-oji šeimų klubo „Darna“ laida.

Vilniaus Pal. J. Matulaičio šeimų klubas „Darna“ – tai šeimų susitikimai, kurie vyksta vieną kartą per mėnesį ir tęsiasi trejetą metų.

Pirmoji šeimų klubo„ Darna“ grupė susirinko 1998 metais. O lapkričio mėnesį  pakvietėme šeimas jau į ketvirtąją „Darnos“ klubo laidą. Džiaugiamės, kad pageidavimą pradėti šią gan ilgai trunkančią kelionę drauge su kitomis šeimomis pareiškė net 49 poros. Sutuoktinių buvimo kartu santuokoje trukmė – nuo vos kelių mėnesių iki – 27 metų. Šeimos yra pasirengusios į susitikimus važinėti iš Kauno, Utenos, Zarasų ir net iš Žemaitijos. Tai rodo didžiulį sutuoktinių poreikį mokytis tarpusavio santykių kultūros ir dialogo.

  • Kas tai yra šeimų klubas „Darna“?
  • Tai vieta, kur poros trejus metus mokosi kurti MEILĘ,  kurti gerą emocinį – dvasinį ryšį šeimoje: tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, sesių ir brolių.
  • Tai vieta, kur poros dalijasi savo gyvenimu, atrasdamos, kaip skirtumai tarp vyro ir moters dažnai virstantys priešprieša vienas kitam, gali tapti palaiminimu vienas kitam.
  • Tai  vieta, kur galime sustoti ir atidžiau pažvelgti į save.
  • Tai vieta, kur mokomės išsakyti savo jausmus, neįžeisdami vienas kito, mokomės klausytis ir girdėti.
  • Tai vieta, kur mokomės vienybės, tolerancijos, paprastumo, pasitikėjimo, santūrumo, atvirumo, svetingumo, nuoširdumo, nuolaidumo, sutarimo, pagarbos.
  • Tai vieta, kur mokomės spręsti konfliktus bei priimti santykius kuriančius, o ne griaunančius sprendimus.
  •  Tai vieta, kur mokomės ugdyti savo vaikus bei suvokiame savo šeimos vietą, misiją mūsų visuomenėje ir bažnyčioje.
  • Pagaliau tai vieta, kur gali susitikti kelios kartos ir viena kitą padrąsinti, kad visi sunkumai anksčiau ar vėliau įveikiami. Ir dar daugiau – tik juos įveikdami, mes augame kaip asmenys.

Visų susitikimų pagrindas – prancūzų psichoterapeuto ir kunigo Denis Sonet 3 metų programa šeimoms. Tai tarsi tam tikra šeimos narių saviugdos galimybė. Ši programa yra universali: ji skirta tiek tikintiems, tiek nepraktikuojantiems sutuoktiniams. Programos pagrindinis tikslas – mokytis labiau mylėti bei išmokti priimti kito kitoniškumą. Tai be jokios abejonės yra didžiulis iššūkis, reikalaujantis pirmiausiai priimti save ir atsisakyti keisti kitą, bet priimti sutuoktinį ar vaiką, kaip dovaną, kaip tai, ko man trūksta, ko aš stokoju. O taip pat dovanoti save kitiems. Pirmieji metai šioje programoje yra skirti poros gyvenimui, antrieji – vaikų auklėjimui, trečiaisiais metais aptariami atskiri, sunkesni atvejai ar situacijos bei šeimos vieta pasaulyje ir bažnyčioje. Kiekvienas susitikimas vyksta, nagrinėjant, analizuojant, dalijantis tam tikra tema. Pvz.: „Bendravimas“, „Mano asmenybė“, „Praeities svarba“, „Mūsų skirtingumai“, „Pavydus vaikas“, „Konfliktai“ ir kt. Priimama mėnesio taisyklė, kurios stengiamės laikytis, ją taikyti savo namuose. Pavyzdžiui: „Geranoriškai išklausykime vienas kitą“, „Stenkimės neįžeisti“, „Turėkime paprastumo atsiverti“, „Išgirskime!“, „Išmokime tylėti, kad kitas galėtų egzistuoti“, „Suvokime, kada elgiamės pagal išankstinius scenarijus“ ir kt. Be formalių susitikimų, labai mielai  svečiuojamės vienoje ar kitoje šeimoje ar tiesiog leidžiame laiką kartu išvykose, kelionėse, lankydamiesi kultūriniuose renginiuose, švęsdami gimtadienius, šeimų vakarones, Krikšto, Santuokos Sakramento atnaujinimo ar kitas iškilmes. Vasarą praturtėjame šeimų stovyklose, ilsimės su vaikais, o du kartus per metus savaitgaliais išvykstame į teminius šeimų seminarus bei rekolekcijas.

Susitikimų metu įgytą patirtį šeimos perkelia į savo santykius su namiškiais ir net bendradarbiais, o nuostabiausia, kad baigę programą sutuoktinių poros įsipareigoja ir savanoriauja, vesdamos naujai atėjusias šeimų grupes, rengdamos Santuokos konferencijas, šeimų stovyklas, kurdamos vaikų dienos priežiūros centrus, dalyvaudami radijo laidose ar įsijungdamos į kitas šeimų veiklos sritis. Ir tai tampa tarsi savotiška šeimos tarnystė ar net jų šeimos gyvenimo misija – dalintis tuo meilės pertekliumi, kurį yra gavusios ir nuolat tebegaunančios ir iš Kūrėjo, ir vieni iš kitų. Šitaip vyksta meilės ir širdies dosnumo mainai.

Taigi, 2011 m. lapkričio mėn. 20 d.  III-osios šeimų klubo „Darna“ laidos šeimos perdavė estafetę IV-ajai laidai. Šeimų vakaronės metu šeimos, baigusios D.Sonet programą, dalijosi savo įspūdžiais iš ketverius metus trukusios kelionės. Buvo gera girdėti vyrų ir žmonų liudijimus, kaip jie atrado šį šeimų klubą, kaip žmonos (dažniausiai) viliodavo vyrus bent pamėginti „įkišti nosį“ ir pasmalsauti, kas čia vyksta. Daugelį iš šių šeimų įsijungti į šias šeimų saviugdos grupes buvo paraginę draugai, o viena pora atėjo, nes akivaizdžiai pamatė pokyčius tėvų, kurie prieš juos lankė šeimų klubą, gyvenime. Daugelis minėjo, kad pradžioje jie labai skeptiškai galvodavo apie panašias grupes ir galimybę ką nors pakeisti įsisenėjusiuose savo elgsenos modeliuose. Tačiau ilgainiui juos maloniai nustebindavo, kaip keitėsi jų požiūris vienas į kitą ir į vaikus, kiek naujų temų pokalbiams jie atrasdavo namuose, kaip paprastesnis, lengvesnis ir džiaugsmingesnis tapdavo jų buvimas kartu. Kai kurie liudijo, kad pasibaigus susitikimui, jie dar ilgai diskutuodavo ta tema tarpusavy, ginčydavosi. Net ir tos poros, kurios tarsi nematė savo santykiuose „duobių“, buvo dėkingi, nes: „ – Supratome, kad jeigu ne šeimų klubas, jei ne šie susitikimai, mes jau netrukus būtume pradėję rietis ir kaltinti vienas kitą“. Poros džiaugėsi naujai įgytais draugais, bendraminčiais: „ – Kai kalba Tomas, aš geriau galiu suprasti savo vyrą. Džiaugiuosi, kad jis prakalbo, o aš išmokau patylėti. Už  tai esu dėkinga grupei“. Šeimos kviesdavo vieni kitus į svečius, „sirgdavo“ laukdami, kaip vienai ar kitai šeimai pasiseks gimdymas, gimė naujos tradicijos išlydėti besilaukiančią moterį savo vaikelio gimties virsmui. Kai kurie vyrai baigiamųjų susitikimų metu tvirtino, kad šeimų klubas – vienintelė vieta, kur galim atvirai džiaugtis, kad šeima yra vertybė, ir nesijausti „balta varna“. Ne tik suvokti šeimos vertę (tą visi mes suvokiam ir ilgimės darnios šeimos), bet ir atitinkamai elgtis. Būti labai sąmoningais ir atsakingais, kokį gyvenimą renkamės: ar plauksime pasroviui ar eisime sunkesniu, bet prasmingesniu ir giliausius širdies troškimus išpildančiu keliu.

Naujai atėjusioms poroms sutuoktiniai linkėjo, kad ši kelerius metus truksianti kelionė būtų tarsi kelionė per kalnus, kurios metu jie giliau pažintų save ir savo sutuoktinį naujose situacijose, įsimylėtų dar kartą, patirtų dvasios nuotykių ir įgytų naujų draugų bei bendražygių. O užkopę į kalno viršūnę, jie išvystų naujai atsiveriančius horizontus ir atsigręžę atgal pamatytų – kokį ilgą gražų kelią nuėjo… Dar poros linkėjo giliąja ta žodžio prasme susitikti, susitikti ne tik su kitomis poromis, bet ir tarpusavyje. Susitikti, ne prasilenkti…Linkėjo, kad  tai, kas vyksta grupėje, būtų rimtai praktikuojama namuose, ypač paisyti mėnesio taisyklių (viena pora sakė, kad taisyklę „Išklausyk!“ jie įsivedė namuose neribotam laikui), siūlė praktikuoti reguliarius sutuoktinių pokalbius , planuoti jiems laiką, o šeimų klubo susitikimuose praturtinti vieni kitus savo dovanomis bei talentais. Jie paprėžė, kad ypač dėkingi vieni kitiems už neformalius susitikimus, už stovyklas, buvimą kartu rekolekcijose.

Sekuliarėjant visuomenei, braunantis į mūsų santykius, į mūsų namus, mokyklas, vaikų darželius visokio plauko modernybėms, toks palaikymas šeimai yra tiesioggyvybiškai būtinas. Neturime kito kelio kaip burtis į mažas šeimų bendruomenes ir mokytis meilės, ištikimybės, atsidavimo, Santuokos priesaikos tęsėjimo. Nes vienas kitą mylinčių ir palaikančių, santuokoje gyvenančių vyro ir moters šeima – pati saugiausia vieta asmenybei (tiek suaugusių, tiek vaiko) visapusiškai augti, bręsti ir skleistis.

Rudenį, mano dideliam džiaugsmui, pradės susitikinėti dar viena šeimų klubo grupė, nes į penkias grupes nesutalpinome visų norinčių. Noriu viešai padėkoti šeimoms, kurios ryžosi pašvęsti savo brangų asmeninį laiką ir ėmėsi atsakomybės šiai kilniai šeimų tarnystei. Tai – Vėjūnė ir Andrius Gotai, Gintarė ir Darius Jonučiai, Vaida ir Mindaugas Mikulioniai, Rima ir Linas Kukuraičiai.

Kadangi esame Pal. J. Matulaičio parapijos užauginti ir  Palaimintojo Jurgio globojami, norisi pacituoti mūsų Arkivyskupo J. Matulaičio žodžius: „Nereikėtų mums niekad gailėtis nei laiko, nei žmonių, nei skatiko, kad tuos žmones, kuriuos mums Apvaizda siunčia, gerai išlavintume, išauklėtume ir prie naudingo Bažnyčiai ir visuomenei darbo prirengtume“. Tikėkime, kad šie 2012 –ji metai bus ypatingai dosnūs galimybėmis pasitarnauti ir praturtinti vieniems kitus mūsų Viešpaties garbei ir šlovei.

Šeimų klubo „Darna“ vadovė                                                                     Nijolė Kukuraitienė