SUSITIKIMAS PARAPIJOJE 2013 METAI

Iš: A. Motuzas, Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje”:

Lietuvoje nuo senų laikų buvo galima matyti ir girdėti nepaprastai žavų reginį, kai kaimeliuose, miesteliuose skambant bažnyčių ir varpinių varpams tris kartus per dieną pakeleiviai ir vietiniai gyventojai, išgirdę varpo garsą, nusiimdavo kepures ir kalbėdavo arba giedodavo maldą/ giesmę „Viešpaties Angelas”. Šį paprotį Žemaitijoje įvedė vyskupas Jurgis Tiškevičius. Jis 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinode, vysk. M. Valančiaus teigimu, „įstatymą Grigaliaus XIII, kad visose katalikų bažnyčiose auštant, per pietus ir brėkštant poteriams skambintų, priėmė ir žmonėms apskelbė”. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvoje pranciškonų ir dominikonų vienuolijų pastangomis, lenkų pavyzdžiu, formavosi paprotys skambinti varpais po vakarinio „Viešpaties Angelo” bei dar maždaug per vieną maldos „Sveika Marija” laiko tarpą suskambinti devynis kartus (3×3) už mirusiuosius ir žuvusiuosius karuose. Vėlesniais laikais, varpams kviečiant melstis už mirusiuosius, kiekvienas melsdavosi apskritai už visus mirusiuosius prie maldos „Viešpaties Angelas” pridėdamas ir „Amžinąjį atilsį”. Kai caro valdžia uždraudė bažnyčiose skambinti varpais, varpo garsą pakeitė maldos/ giesmės „Viešpaties Angelas” ir „Amžinąjį atilsį” žodžiai. Nuo XX a. pradžios, kai po gedulingų maldų bažnyčioje ir kapinėse imta laikytis Romos ritualo, „Viešpaties Angelas” ir „Amžinąjį atilsį” imta naudoti kaip maldos už mirusiuosius. Šią pamaldumo išraišką greitai perėmė liaudis. Nuo tada liaudies tradicija tapęs „Viešpaties Angelo” ir „Amžinąjį atilsį” giedojimas buvo lyg varpo garsas, palydint mirusiuosius amžinojon kelionėn.

Malda „Viešpaties Angelas“ (versta iš http://www.voxdomini.com.pl)

Maldos „Viešpaties Angelas” atsiradimas datuojamas XI-XIV a. Triskart per dieną Dievo tauta palikdavo nuošaly savo kasdienius užsiėmimus, idant pakeltų savo dvasią dievop ir kontempliuotų gailestingumo slėpinį: Dievo Sūnaus įsikūnijimą Mergelės Marijos įsčiose. Šiandien, blogio akivaizdoje, daug krikščionių naujai atranda šią maldą ir kalba ją taikos bei ramybės intencija. Nors laikui bėgant gyvenimo aplinkybės kito, tačiau daugumos žmonių gyvenime išliko trys svarbiausieji dienos momentai: rytas, vidurdienis ir vakaras. Jie ir kviečia padaryti pertrauką tarp darbų ir paskirti laiko maldai.

ILGA FORMAVIMOSI TRADICIJA

Dievo Motinos Officium Parvum, išleistame Šv. Pijaus V pastangomis antroje XVI a. pusėje, randame  „Angelo pasveikinimą” jo dabartinėje formoje: „Kuomet ryte, vidurdienį ir vakare girdime skambant varpus, kalbame: Angelus Domini nuntiavit Mariae et concepit de Spiritu Sancto. Ave Maria… Ecce Ancilla Domini, fiat mihi secundum verbum tuum. Ave Maria… Et  Verbum caro factum est et habitavit in nobis. Ave Maria… 15 dienų atlaidų gauna tas, kas kalba šią maldą pamaldžiai”. 1742 metais Benediktas XIV rekomendavo Velykų laiku pakeisti „Angelo pasveikinimą” pakeisti malda „Regina caeli” (Dangaus Karaliene). Prieš įgaudama dabartinę formą, ši malda perėjo kelis etapus.

Viduramžiais gyvavo paprotys, išimtinai pasaulietinis, temstant skambinti indais, kad palikta ugnis nesukeltų gaisro. Iš to kilo paprotys kalbėti „Sveika Marija” skambant varpams. Laikui bėgant, šis ritualas tvirtai įsigalėjo.  XIII a. pradžioje Grigalius IX (1227-41) nurodė, kad Angelo pasveikinimas būtų kalbamas ryte ir vakare, skambinant varpais. Tą patvirtino Kelno sinodas 1279 m. 1262 m. Pranciškonų generolas Šv. Bonaventūra įsakė šio ordino nariams kalbėti tris „Sveika Marija…” iš ryto ir vakare. 1287 m. Exterio sinodas (Anglijoje) nurodė kunigams pratinti tikinčiuosius kalbėti „Sveika Marija” trissyk per dieną. Jonas XXII buvo pirmasis popiežius, kuris šią praktiką susiejo su atlaidais 1318 m. bulėje, išleistoje Avinjone. Tačiau ši bulė dar neužsimena apie „Angelo pasveikinimo” kalbėjimą vidurdienį. Tą įvedė tik Kalikstas III (1455-1458). Jis taipogi įsakė tris kartus per dieną skambinti „Viešpaties Angelui”, prašant Dievo pagalbos kare su turkais. Šis paprotys greit išplito ir 1472 m. Liudvikas XI jį išplatino po visą Prancūziją. XIX a. „Sveika Marija” buvo kalbama triskart per dieną, prieš tai visuomet paskambinus varpais.

Kada datuojama Viešpaties Angelo malda tokia, kokia žinoma šiandien? Tikėtina, nors nėra tikrumo, jog Šv. Pijaus V laikais (1566-72) Viešpaties Angelas įgavo esamą formą; išskyrus kreipinį su atliepu bei baigiamąją maldą – tai buvo pridėta vėliau. Benediktas XIV 1742 spalio 14 d. brevėje rašo, kad kreipinys su atliepu bei baigiamoji malda tampa integralioms Viešpaties Angelo dalimis ir privalo būti kalbamos visos, norint gauti atlaidus. Popiežiai populiarino Viešpaties Angelokalbėjimą, siedami šią maldą su atlaidais: daliniais – kiekvieną kartą kalbant ir visuotiniais – kartą per mėnesį įprastinėmis sąlygomis.

——————————————————————————–
K.: VIEŠPATIES ANGELAS apreiškė Marijai:
A.: „Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios”.
K.: Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų, ir pagirtas tavo Sūnus Jėzus.
A.: Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandoje. Amen.
K.: „Štai aš Viešpaties tarnaitė,
A.: teesie man pagal Tavo žodį”.

Sveika Marija…

(nusilenkiame)
K.: Ir Žodis tapo kūnu,
A.: ir gyveno tarp mūsų.
(atsitiesiame)

Sveika Marija…

K.: Melski už mus, Šventoji Dievo Gimdytoja,
A.: kad taptume verti Kristaus žadėjimų.

K.: Melskimės: Meldžiame Tave, Viešpatie,
įliek į mūsų širdis savo malonės,
kad, Angelui apreiškus, pažinę Tavo Sūnaus įsikūnijimą,
būtume per Jo kančią ir kryžių nuvesti į prisikėlimo garbę.
Per Kristų, mūsų Viešpatį.
A.: Amen.

K.: Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai,
A.: kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
K.: Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai,
A.: kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
K.: Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai,
A.: kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

K.: Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie,
A.: ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
K.: Tegul ilsisi ramybėje.
A.: Amen.

Popiežius Paulius VI: „Mūsų žodžiai apie Viešpaties Angelo maldą tenori pakartoti mūsų paprastą, tačiau karštą kvietimą, jei tik įmanoma, palaikyti šios maldos kalbėjimo paprotį. Neatrodo, kad reikėtų ją atnaujinti. Šitiek amžių išlieka jos galia ir grožis, kadangi jos struktūra yra paprasta ir paimta iš Šventojo Rašto. Jos istorinė pradžia siejasi su maldavimu išsaugoti ramybę. Be to, jos liturginis ritmas savitu būdu pašventina įvairias dienos akimirkas; galų gale ji ragina atminti velykinį slėpinį, kadangi, pažinę Dievo Sūnaus įsikūnijimą, meldžiame, kad „ per jo kančią ir kryžių būtume nuvesti į prisikėlimo garbę”.