"SAVO MISIJĄ ČIA ATLIKAU" (KUNIGAS ERNESTAS MASLIANIKAS ATSISVEIKINO SU PARAPIJA)

ErnestasKunigo gyvenimas paženklintas tuo, kad jis visą gyvenimą nepasilieka vienoje vietoje. Rugpjūčio 1 dieną parapijos vikaras kunigas Ernestas aukojo Šv. Mišias, kurių metu atsisveikino su parapijiečiais, nes išvyksta pastoracinei tarnystei į kitą parapiją.

Pateikiame kunigo atsisveikinimo Mišių pamokslo tekstą:

“Brangūs tikintieji,

Savąją tarnystę Pal.J. Matulaičio parapijoje pradėjau prieš 2,5 metų. Ją apibendrindamas noriu su jumis pasidalinti keliomis mintimis bei įžvalgomis. Buvau girdėjęs visokių pasakojimų ir netgi mitų apie šią parapiją, apie jos veiklas, apie bendruomenę. Atėjęs čia, pats viską pamačiau ir suvokiau. Mano supratimu ši parapija yra turtinga ne vien tikinčiųjų skaičiumi, bet ir įvairiomis pastoracinėmis veiklomis. Sutikau čia daugybę įvairių žmonių, su visokio pobūdžio tikėjimu ir visokio pobūdžio supratimu.

Be įprastų kunigiškų patarnavimų teko darbuotis socialiniame centre (bendrauti su šio centro lankytojais, melstis kartu su jais), šeimos pagalbos centre (skaityti paskaitas sužadėtiniams bei kitas patarnavimais prisidėti prie šio centro veiklų). Buvo nemažai susitikimų su šioje parapijoje esančiomis įvairaus pobūdžio ir maldingumo grupėmis. Taipogi teko pasitarnauti daugybėje proginių renginių, veiklų, susitikimų, pamaldų. Nemažai teko bendrauti su lietuvių bendruomenės jaunimu, vykti į parapijos stovyklas. Kadangi esu pramokęs lenkų kalbą, todėl šiek tiek pasitarnavau ir šiai (lenkų) mūsų parapijos bendruomenei.

Nesu tobulas, todėl visur nespėjau ir visko tikrai neatlikau. Mokiausi būti Dievą prie žmonių ir žmones prie Dievo artinančiu kunigu. Mokiausi bręsti tikėjime ir būti jums tikėjimo liudytoju. Kaip ir kiekvienas padariau nemažai klaidų – tiek dėl išminties stokos, tiek dėl patirties trūkumo. Bet vis save raginau stengtis, nepaliauti ir tarnauti. Esu reiklus sau ir niekada nesitaikau su paviršutiniškumu, o ypač išminties ignoravimu. Galbūt dažniau būdavau labiau teisingas, nei gailestingas. Bet visgi šventai tikiu, kad tikrasis gailestingumas pirmiausiai visada turi būti statomas ant tiesos pamato, o ne ant melo arba tiesos ignoravimo pamato. Tiesa mano manymu yra tikrojo gailestingumo šaknys, todėl sunkiai suvokiu kunigo ar bet kurio kito žmogaus norą pasirodyti gailestingu, eliminuojant akivaizdžią tiesą bei jai prieštaraujant.

Kunigiškoji tarnystė visada yra labai atsakinga, tačiau kartu ir labai įdomi tarnystė. Daugybė kažkada išmoktų tikėjimo tiesų, čia tapo mano kasdieninės tarnystės patyrimu. Nuo mažų dienų esu maksimalistas, toks esu ir kunigystėje. Vis labiau vadovaujuosi taisykle: „jau geriau mažiau, bet kokybiškiau, nei daug ir be jokios kokybės ar prasmės“.

Kunigas esu tik ketvirtus metus. Tai nėra daug, bet visgi savo asmeninę patirtį šiame pašaukime noriu apibūdinti besiremdamas Motinos Teresės iš Kalkutos žodžiais:

  • „Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški. Bet vis dėlto mylėkite juos!“
  • „Jeigu darote gera, žmonės jums priskiria egoistinius arba savanaudiškus motyvus. Bet vis dėlto darykite gera!“
  • „Jeigu jums pasisekė, įsigysite netikrų draugų ir tikrų priešų. Bet tegul jums vis dėlto sekasi!“
  • „Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj. Bet vis dėlto darykite gerus darbus!“
  • „Sąžiningumas ir nuoširdumas daro jus pažeidžiamą. Bet vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!“
  • „Atiduodami pasauliui tai, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi. Bet vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“
  • Manau, jog kiekvienas kunigas kaip tik ir yra juo tada, kai nepaisydamas visko, vykdo visus, ką tik minėtus dalykus, kurie prasideda: „bet vis dėlto… darykite, būkite, duokite“.

Kunigystė  be abejonės yra džiaugsmo tarnystė. Būna visko, tačiau esmė šios tarnystės vis vien yra džiaugsmas, net ir nepaisant to, kad pakankamai dažnai tenka keliauti iš vienos parapijos į kitą. Tai yra tikėjimo ir tarnystės džiaugsmas. Vardan Kristaus ir vardan mums patikėtų tikinčiųjų, mes kunigai tarnaujame ir nuolatos mokomės, o kartu stengiamės atiduoti jums tai, ką turime geriausio.

Tesaugo Jus Dievas ir dosniai telaimina!”

Po Šv. Mišių kunigui padėkos žodžius išsakė parapijiečiai, pažadėdami prisiminti jį maldose, ir dėkodami už įvairias tarnystes: Socialiniame, Šeimos pagalbos centruose, parapijos bendruomenėje.

Dar kartą dėkodamas bendruomenei, kunigas Ernestas sakė: “Jei būdamas čia bent vieną žmogų patraukiau arčiau Dievo, vadinasi, savo misiją čia atlikau”. Linkime jam visur, kur tik darbuosis, tarnaus, vis traukti žmones arčiau Dievo, atskleisti tikėjimo grožį ir Dievo gerumą.

Lenkų bendruomenė atsisveikino su kunigu vikaru rytinėse 8 val. Mišiose. Tai taipogi buvo jautrus, kupinas dėkingumo momentas.

Kun. Ernestas į Pal. J. Matulaičio parapiją buvo paskirtas 2007 metų gruodžio 11 dieną. 2010 m. liepos 7 d. jis paskirtas Trakų parapijos vikaru.