PARAPIJOS BENDRUOMENĖS PILIGRIMYSTĖ Į DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTOVĘ

pasitikiuŠvenčiant Dievo Gailestingumo metus, Vilniaus arkivyskupijos parapijos pagal iš anksto sudarytą tvarkaraštį lanko Dievo Gailestingumo šventovę. Ši piligrimystė ir bendra malda prie čia esančio Gailestingojo Jėzaus paveikslo parapijai, kaip bendruomenei, padeda artėti prie Gailestingumo versmės, nepaliaujamai trykštančios iš Dievo Širdies.

2011 metų kovo 6 d. Dievo Gailestingumo šventovėje lankėsi Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio parapijos tikintieji, meldę Dievo gailestingumo ne tik sau, bet ir savo parapijai, visam pasauliui bei tiems, kurie Dievo dar nepažįsta. Po šv. Mišių visi nuoširdžiai kalbėjo Dievo Gailestingumo vainikėlį, o piligrimystę užbaigė giesme Švč. Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai.

Šv. Mišias šventovėje aukojo ir pamokslą pasakė Vilniaus pal. Jurgio Matulaičio parapijos kunigas Kęstutis Palikša:

“Amerikiečių senatorius Hubertas Humphrey kartą buvo paklaustas, kokią reikšmę jam turi gailestingumas. Būdamas politikas, jis ir atsakė kaip politikas. Paėmęs į rankas ilgą pieštuką, kurio gale buvo trintukas, parodė jį klausiusiems ir tarė: „Pažiūrėkite į šį pieštuką. Su gailestingumu politikoje yra lygiai taip, kaip ir su šituo pieštuku. Trintukas, palyginti su pieštuku, yra labai mažas. Ką nors braižydami trintuką naudojame tik tada, kai linija nukrypsta į šoną. Taip ir su gailestingumu – jis reikalingas tada, kai mes patys dalykų jau nebekontroliuojame. Didžioji gyvenimo dalis yra kova; gailestingumas yra tik trintukas. Tai liūdna, mano ponai, bet politikoje gailestingumas užima tik mažą dalį.“

Toks buvo senatorius įvertinimas, kokia gailestingumo vieta politikoje ir visuomenėje. Vadovaudamiesi šitokiu principu, mes galime eiti dar toliau ir sakyti: Palaiminti smarkieji, nes galiausiai tik jie stovės viršūnėje. Palaiminti tie, kurie atkakliausiai stumdosi alkūnėmis, nes jie prasibraus. Palaiminti tie, kurie nebegirdi savo sąžinės priekaištų, nes jiems sėkmė garantuota. Bet vargas minkštos širdies žmonėms, nes jie bus sutrypti. Vargas tiems, kurie neturi ryšių ir pažinčių, nes jų laukia užribis. Vargas tiems, kurie neturi kuo pasirodyti prieš kitus, nes jie baigs lenktynių bėgimą paskutinieji.

Turbūt pamanėte, kad taip yra iš tiesų, kad gyvenime viskas kaip tik taip ir klostosi, nes visuomenė jau seniai pamiršo žodį „gailestingumas“. Todėl vyskupai ir paskelbė šiuos metus Gailestingumo metais, todėl ir ateiname čia, prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kad leistume jam priminti mums kai ką labai svarbaus. Priminti Gerąją Naujieną: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Štai tikrasis Gailestingumo veidas – Jėzus, Dievo Sūnus, atėjęs ieškoti nusidėjėlių ir jų gelbėti, traukti iš nuodėmių.

Kartais žmogus ima galvoti: kokie blogi tie, kurie mane supa! Niekšai. Savanaudžiai. Kur jų sąžinė?.. Kai apninka tokios mintys – apskritai apie žmones ar apie kurį nors konkretų žmogų, kuris įžeidė, įskaudino, sužeidė širdį, – prisiminkime Jėzaus žodžius, kuriuos randame Evangelijoje: atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Taigi Dievo akys nukreiptos į nusidėjusį žmogų, ypač į tą, kuris, būdamas surakintas nuodėmės, net nenori keistis. Susirūpinęs ir be galo mylintis Dievo žvilgsnis visų pirma ir krypsta kaip tik į tokį žmogų. Įdomu, kad apie tai mąstydami, mes patys ilgimės tokio Jėzaus žvilgsnio. Trokštame, kad ir į mus jis šitaip pažvelgtų. Bet vertindami kitus žmones kartais save laikome geresniais už juos, manydami esą teisūs ir visai pamiršdami, kad Jėzaus žvilgsnis pirmiausia nukreiptas į nusidėjėlius. Į tuos, kurie, mūsų manymu, turbūt yra niekšai. Jėzaus dėmesys sutelktas į juos. Jie yra jo rūpestis.

Kyla pagrįstas klausimas, o kodėl jie? Juk Dievas turėtų būti geresnis tiems, kurie jį prisimena, jį gerbia, jo įsakymų laikosi. Kai tik kyla pavydi mintis, neva Dievas kitiems dėmesio skiria daugiau negu man, verta suklusti ir pažvelgti į savo sąžinę. Pažvelgti į savo gyvenimą. Galų gale – patyrinėti savo mintis ir pažvelgti širdį. Neabejoju, kad po tokios minčių, sąžinės ir širdies nuostatų peržvalgos kiekvienas galėtume sušukti: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“.

Pažvelkite į šį paveikslą, kurį matote prieš save. Šią akimirką, kaip ir kiekvieną akimirką, Dievo meilė ir gailestingumas yra atvertas man – tokiam pat nusidėjėliui, kaip ir kiti mano broliai ir seserys visame pasaulyje. Į juos irgi žvelgia Jėzus. Šv. Faustina „Dienoraštyje“ rašė apie tai, kaip kartą pajuto į ją nukreiptą Dievo žvilgsnį: „Šiandien staiga Viešpaties žvilgsnis persmelkė mane kaip žaibas; tada pažinau mažiausias savo sielos dulkeles, o iki gelmių pažindama savo menkumą parpuoliau ant kelių ir atsiprašinėjau Viešpatį, ir be galo pasitikėdama puoliau į nesibaigiantį Jo gailestingumą“ (D, 852). Faustina puikiai žinojo, kad šis „menkumas“ nedaro jos menkesnės už kitus žmones – tuo ji norėjo pabrėžti, kad ir ji pati, ir mes visi Dievo Kūrėjo akivaizdoje esame menki kūriniai. Dėl to Jėzaus žodžiai jai yra dar nuostabesni: „Mano dukra, aš iš meilės tau nužengiau iš dangaus, dėl tavęs gyvenau, dėl tavęs numiriau ir sukūriau dangų“ (D, 853).

Šiandien, būdami Gailestingojo Jėzaus akivaizdoje, išgirskime šiuos jo žodžius ir savo sieloje atsakykime jam taip pat šv. Faustinos žodžiais: „O saldus Dievo spinduly, apšviesk mane iki slapčiausių gelmių, nes trokštu pasiekti didžiausią širdies ir sielos tyrumą“ (D, 852). Amen”.